Tyluma arba Periculum in mora

42 skyrius

Liamas

Stebėjau, kaip ji iš lėto nuo manęs atsitraukia. Sustingau, kai Frėjos veide pamačiau šmėstelint išgąstį, sutrikimą.... Dar vienas smūgis į mano krauju pulsuojančią širdį. Jos akyse stiprėjanti baimė smaugė mane. Nejau mano meilė ją taip išgąsdino? Ji atrodė tokia trapi it porcelianas, tarsi nuo bet kokio mano žodžio galėtų subyrėti.

- Frėja? – sumurmėjau skausmingai.

Ištiesiau ranką norėdamas vėl ją paliesti, tačiau ji tik dar labiau atsitraukė. Man gėlė rankas, nes mačiau ją prieš save, tačiau negaliu paliesti. Ji nepakėlė į mane savo išgąstingų akių, jos kūnas šiek tiek virpėjo, tada ji apsisuko ir labai greitai ėmė tolti taku, galiausiai pradėjo bėgti, dar išgirdau, kaip atodūsis panašus į raudą spėjo išsiveržti iš krūtinės.

Mano angelas tolo nuo manęs, o aš sustingęs stovėjau ir neįstengiau pajudėti. Tai privalėjo būti tik baisus košmaras, nenorėjau tikėti, kad visą tai vyksta iš tiesų. Buvau priblokštas tokios įvykių eigos. Galėjau tikėtis bet ko – jos kaltinimų, abejingumo netgi neapykantos. Tačiau to, kad atsitrenksiu į nebūties sieną negalėjau įsivaizduoti.

Kažkoks žvėris tūnojo mano viduje, jutau, kaip jis leidžia nagus ir lėtai, su pasimėgavimu, draskė mano sielos likučius. Vis dar mačiau tolyje jos menką figūrėlę, tik dabar pastebėjau, jog ji labai sulysusi. Prieš akis iškilo Frėjos veidas... Toks pablyškęs, melsvi ratilai po akimis, tuščias žvilgsnis, ji nebeslėpė savo tatuiruotės, aiškiai ją mačiau žibant prieblandoje. Jos plaukai buvo ilgesni nei prisiminiau, vilnijo nugara šiek tiek besiraitydami. Pusę metų regėjau jos prisiminimą prieš akis ir štai dabar ji tolsta nuo manęs.

Prieš kelias valandas buvau kupinas vilties ir kvailai laimingas, kai supratau, kad galiausiai mano nuolatiniai vizitai į Klaipėdą atsipirko ir Frėja yra čia. Atvykdavau čia kiekvieną savaitę, nors mes ir persikėlėme gyventi kitur, stengiausi laikytis arti Lietuvos. Kaskart čia atvykęs tikėdavausi sužinoti, kur ji, galbūt jos draugai gavo žinių... Tačiau visada susidurdavau su nežinia. Tikėjau, jog ji kada nors pasirodys, juk čia liko jos namai, Lina... Įsivaizdavau, kaip jai buvo skaudu, kai sužinojo jos netekusi, o aš negalėjau būti šalia, negalėjau jos apkabinti ir paslėpti nuo visų pavojų.

Aš pakraupau iš siaubo, kai Mėja įvirto į namus su leisgyviu Rafaeliu, jos žvilgsnis persigandęs iš karto smigo į mane. Buvau ką tik įžengęs į namus ir neramus dėl brolio dingimo. Per daug susirūpinęs Rafaelio paieškomis, net nepagalvojau, jog gali kas nors nutikti Frėjai, juk ji turėjo būti saugi savo namuose. Bent jau tikėjausi.

Ir tada atrodė, kad aš miriau. Ta naktis, kurią troškau pavadinti pačia nuostabiausia, staiga virto pačia baisiausia mano gyvenime. Užuodžiau mirties kvapą visame miške ir nedrąsus Mėjos pasakojimas apie tai, kokią ją rado, mano vaizduotė piešė kraupiausius vaizdus. O blogiausia buvo tai, jog jos nebebuvo, nesugebėjau jos rasti... Kankinausi nežinodamas ar ji dar gyva.

Po kelių dienų grįžau namo, mes privalėjome skubiai išvežti Rafaelį. Tada išgirdau apie Linos mirtį ir sužinojau, jog Frėja išvyko. Skausmo vedamas susiradau net Volfterius, tačiau tas vaikinas vardu Natanielis, kuris net nebuvo vienas iš jų, pareiškė, jog ji man mirus ir nedrįsčiau jos daugiau ieškoti. Jos dėdė, nors ir šiek tiek santūriau rodė nepasitenkinimą, tačiau be to, kad ji dabar saugioje vietoje, jokios informacijos nesuteikė. Man beliko tikėtis, kad po kiurio laiko ji manęs pasiilgs ir sugrįš ten, kur galėtų mane rasti, tačiau ji negrįžo...

Sėdėjau nunarinęs galvą prisimindamas visas tas akimirkas. Aš ją radau, vėl laikiau savo glėbyje, jutau jos svaiginantį kvapą, girdėjau neramiai plakančią širdį. Tačiau vis dar negalėjau suvokti to fakto, jog ji manęs neprisiminė. Ar likimas gali taip pokštauti su manimi? Aš žiūrėjau į jos akis ir mačiau tik išgąstį, baimę... Jose nebuvo meilės. Aš jos gyvenime nebeegzistavau. Ar gali būti kas nors skaudžiau, kai žmogus, dėl kurio trokšti gyventi, žvelgia į tave tuščiai? Mano žiupsnelis laimės, kuris buvo įsižiebęs ją suradus, lėtai ėmė gesti.