Tyluma arba Periculum in mora

32 skyrius

Praėjus kelioms dienoms po šventės ėjau susigūžusi link pajūrio, šaltokas vėjas plaikstė plaukus ir žnaibė skruostus švelniai juos nurausvindamas. Susitarėme susitikti mano mėgstamoje vietoje, nenorėjau su juo kalbėtis kokioje nors kavinėje ar savo namuose. Jis neprieštaravo nors jau buvo gerokai po vienuoliktos vakaro. Jei jis pasius, o tai beveik garantavau, tai aplinkinių dėmesio tikrai nepavyktų išvengti, o čia bent šioks toks privatumas. Dešimtis kartų mintyse kartojau savo monologą, kišenėse laikiau sugniaužusi kumščius.

Neįsivaizduojamą daugybę kartų bandžiau mintyse save nuraminti. Turbūt per daug viską piešiau juodomis spalvomis, reikėjo atsikratyti pomėgio matyti viską iš blogosios pusės. Bet buvo praėję pakankamai laiko ir gerai pažinojau Liamą. Nors dažniausiai jis būdavo ramus ir susitelkęs, o giliose akyse tarp taurios išminties dažnai galėjai įžvelgti linksmas kibirkštėles, tačiau tuo pačiu kartais jis galėdavo netikėtai užsiplieksti stipria nevaldoma liepsna. Nerimavau, kad būtent taip dabar ir galėjo nutikti

Kai atėjau jo dar nebuvo. Nerimastingai žingsniavau takeliu per kopas, kai lengvas atodūsis pasiekė mano kaklą. Pašokusi vos nepradėjau klykti, išsigandusi atsisukau į Liamą.

- Vau... Atleisk, nesitikėjau, kad taip išsigąsi, - skėstelėjo rankomis atsiprašydamas, - Atrodai kažkokia įsitempusi, - iškart pastebėjo.

Sunkiai gaudžiau kvapą, mano nervai buvo tokie įsitempę, jog rodėsi kibirkščiuoja nuo perdėto krūvio, o jis dar nori įvaryti man širdies smūgį. Pasistengiau sunormalizuoti savo kvėpavimą. Vis dar nieko nesakiau.

- Tau viskas gerai? - susirūpino suimdamas mane už pečių ir privertė liautis strykčioti nuo kojos ant kojos.

- Taip, - išstenėjau.

Jis manim nepatikėjo, tačiau davė laiko, kad nusiraminčiau.

- Sakei, jog nori apie kažką pasikalbėti, - pradėjo, kai maždaug po dešimties minučių vis dar tylėjau.

Linktelėjau ir atsikrenkščiau.

- Aš... turiu tau kai ką pasakyti, jau senokai norėjau, - pradėjau nedrąsiai, nusprendžiau iš karto eiti prie reikalo, kitaip dar nualpsiu dėl įtampos.- tiesiog velniškai bijau tavo reakcijos. Tikiuosi, kad nepašėlsi.

Stovėjome vienas prieš kitą. Liamas žvelgė į mane susirūpinęs.

- Taip, jau kuris laikas tu ganėtinai įsitempusi ir buvai pradėjusi mane gąsdinti, kad tai kažkas baisaus. Negaliu atsakyti už savo būsimą reakciją, tačiau pasistengsiu, kaip tu sakei, nepašėlti, - pabandė nusišypsoti, - Taigi kas nutiko? - atsargiai pasiteiravo.

Pažvelgiau į jo mėlynai violetines akis. Nebuvau tikra, kad ne paskutinį kartą žvelgiu į jas, skausmas plykstelėjo širdyje. „Nagi, Frėja, jis tave myli, viskas bus gerai...", drąsinau save mintyse.

- Mieloji, kas yra? -vėl paragino jau gerokai ir pats įsitempęs.

Giliai įkvėpiau ir nusprendžiau pradėti nuo pradžių.

- Aš niekada nežinojau kas yra mano šeima, - tyliai prabilau pasisukdama ir panardindama savo žvilgsnį į ledinį jūros vandenį., - Kai vasaros pabaigoj atostogavau Romoje, sutikau vyrą, kuris po kelių savaičių atsirado mano namuose ir pareiškė esąs mano dėdė. Aš nekenčiau savo tėčio šeimos, nes jie nepritarė mano tėvų sąjungai, išsižadėjo jo ir tik juos kaltinau dėl savo tėvų žūties.

Liamas stovėjo šalia, nepertraukinėjo, tačiau nenuleido akių nuo mano liūdno veido. Mano akyse ėmė tvenktis ašaros, apatinė lūpa šiek tiek virpėjo. Jis žinojo, kad mano tėvai žuvę, tačiau kadangi vengiau šios temos niekada nespaudė apie tai išsipasakoti. O dabar vėl visas sielvartas dėl tėvų netekties pulsavo mano širdyje.