Tyluma arba Periculum in mora

54 skyrius

Liamas dar kartą nepatikliai mane nužvelgė, o aš vis nenuleidau akių nuo jo. Jis vis dar netikėjo, kad kalbu rimtai, tačiau buvau pasiryžusi parodyti, jog tikrai nekvailioju. Jei sugebėjau Viktorą įtikinti mane mokyti ir įrodžiau, kad esu tu verta, įveiksiu ir Liamo užsispyrimą.

- Nagi, įveik mane, - paraginau.

Liamas prunkštelėjo ir pakreipė galvą.

- Neketinu su tavimi kumščiuotis ar ką tu čia sumanei...

Jo atsainus tonas, tarsi kalbėtų su vaiku, privertė sukunkuliuoti mano kraują. Ką turėjau padaryti, jog priversčiau jį į šį reikalą pažvelgti rimtai. Nieko nesakiusi nukulniava į namą. Girdėjau kaip Liamas kažką burbtelėjo ir ėmė sekti iš paskos. Stengiausi nesiklausyti mykiančio balso, greit save užnešiau į antrąjį aukštą.

- Frėja...

Stumtelėjau sunkias duris ir atsidūriau treniruočių salėje, nedvejodama nusičiupau dvi lazdas ir nežiūrėdama švystelėjau vieną vos pro duris spėjusiam įžengti Liamui. Nesitikėjęs to vos spėjo ją sugauti, nustebęs apsižvalgė po patalpą. Lėtai ėmiau artintis rankose sukinėdama savo ginklą, nė sekundei nenuleidau nuo Liamo akių.

- Tu rimtai? - paklausė tarsi netikėdamas, nors žvelgė jau šiek tiek rimčiau.

Atsakiau šyptelėdama ir netikėtai užsimojau lazda. Žinoma, Liamo reakcija buvo žaibiška ir per salę nuaidėjo kurtinantis lazdų trenksmas. Neleidau jam atsikvėpti ir perėjau į nirtų puolimą. Buvau puikios formos, ne veltui kartais su Viktoru treniruodavausi ištisomis naktimis, tačiau supratau, kad niekaip neįstengsiu prilygti Liamui, bet koviausi tikrai neprasčiau.

Tai buvo nauja ne tik jam, bet ir man. Nebuvau mačiusi kaip Liamas kovoja, tad galėjau tai tik įsivaizduoti. Negalėjau nepastebėti tikslių judesių, atrodė, kad jam nereikia ypatingų gebėjimų nuspėti mano būsimus veiksmus, viską darė automatiškai, tiksliai ir be menkiausios klaidelės. Supratau, kad šis menas jam tarsi kvėpavimas, nejučia ėmiau žavėtis.

Vaikinas gana lengvai atremdavo bet kokį mano puolimą, tačiau greičiau nė kiek nenusileidau. Regis man tikrai pavyko atkreipti į save dėmesį, mačiau kaip jis stebi mano judesiu ir net kelis kartus pabandė netikėtai pargriauti. Apėmė neapsakomas azartas, kad jis taip pat įsitraukė į mano pasirodymą. Kelis kartus pavyko brūkštelėti per Liamo drabužius ir suduoti per blauzdą, pastebėjau jo lūpose blykstelint šypseną.

Po ganėtinai ilgo mūsų pasirodymo, Liamas leido man užliūliuoti jo budrumą, tuo pasinaudojusi greitai užkišau koją už jo ir spustelėjau per sulenkimą, Liamas parklupo ir nieko nelaukusi visu savo kūnu prispaudžiau jį prie žemės, po smaku pakišau lazdą, kad jis nedrįstų sujudėti ir pargriauti manęs.

- Laimėjau, - šyptelėjau jam į veidą.

Pajutau kaip jo rankos įsitaiso man ant klubų.

- Tik todėl, kad aš tau pasidaviau, - siuniurzgė nenuslėpdamas šypsenos.

Numečiau savo ginklą ir patogiai įsitaisiusi pasirėmiau rankomis smakrą.

- Žinau...Vis dar manai, kad nieko nesugebu? - kilstelėja antakį.

- Pasikalbėsime apie tai vėliau.

- Dabar.

Liamas užsimerkė ir sunkiai atsiduso. Nujaučiau, kad jis man pasiduos ir galų gale nusileis. Žinoma, nenorėjo taip greitai apleisti savo pozicijos ir turbūt dar ganėtinai ilgai dėl to pasiginčysim, tačiau galų gale pasieksiu savo. Liamas taip pat tai žinojo.

- Vėliau, - vėl nutęsė.

- Dabar, - nesilioviau.

Vos spėjau kelis kartus sumirksėti, kai pasijutau gulinti ant nugaros. Nustebusi įsispoksojau į virš mane kybantį Liamą, Jis iš lėto prislėgė mane savo svoriu.