Tyluma arba Periculum in mora

35 skyrius

Šiandien į universitetą įžengiau jaudindamasi. Spėliojau ar išvysiu Liamą, nors viduje baiminausi pamatyti jį vėl tokį...tokį tolimą. Žinoma, Natanielis buvo šalia ir lyg šešėlis sekiojo iš paskos, džiaugiausi, kad ir pati jo negaliu matyti.

Su jauduliu ėjau į literatūros paskaitą. Auditorijoje sėdėjo vos keli studentai. Įsitaisiau savo vietoje, nevalingai stebėjau, kas įžengdavo vidun. Vienas, du, trys.... Patalpa gretai prisipildė žmonių, netrukus ir dėstytojas atsistojo prieš visus, o aš vis nenuleidau akių nuo durų. Tik kai jis kažko manęs paklausė supratau, kad Liamas jau nepasirodys.

Pasibaigus paskaitai beveik pirmoji išėjau laukan, jaučiausi šiek tik įsižeidusi... liūdna. Jis neatėjo, nes akivaizdu ir toliau manęs vengia. Pasijuokiau pati iš savęs, buvau per daug naivi, jog tikėjausi jį pasirodant. Staiga ant manęs kažkas užlėkė.

- Frėja? - spindintis veidas sušmėžavo man prieš akis.

- Mėja...

Jai už nugaros pamačiau atsliūkinantį Rafaelį.

- Sveika, paslaptingoji, - nusišypsojo man.

- Papietausi su mumis? - iš karto pasiteiravo Mėja.

- Nemanau, kad tai gera mintis, - atsklido šaltas balsas man už nugaros ir netrukus tvirta ranka apsikabino mano liemenį.

Natanielis privertė mane šiek tiek nuo jų atsitraukti. Mėja įsmeigė į jį savo aštrų žvilgsnį. Pamėginau išsilaisvinti iš tvirtos jo rankos.

- Natanieli, - burbtelėjau piktai, jis tikrai per daug įsijautė į savo saugotojo vaidmenį.

- Tu turbūt išprotėjai jei kalbiesi su jais? - sušnibždėjo visai negirdimai man į ausį.

Išgirdau juokinga Mėjos prunkštelėjimą.

- Mes ne kokie nors laukiniai, ne taip kaip kai kas...- ji reikšmingai jį nužvelgė.- Ji pati puikiai gali pasirinkti.

Natanielis netikėdamas spoksojo į jos mažytę figūrėlę, regis, jį nustebino tokia Mėjos reakcija.

- O jei nebūtum toks storžievis, gal ir tave būtumėm pakvietę pietų... Nejau manei, kad nejautėm, jog sekioji ištisą dieną Frėjai iš paskos? - kilstelėjo smakrą aukštyn.

Rafaelis garsiai nusijuokė. Natanielio ranka šiek tiek atsipalaidavo, tačiau ir toliau savininkiškai laiko prie savęs.

- Juk jūs Alerai... - pradėjo tyliai, kad negirdėtų aplinkiniai.

- O tu Elerenas...

Natanielis nustebęs išlenkė antakį.

- O tu atrodai tikrai nustebęs, - staiga pralinksmėjo Mėja, - Juk tokias bronzines akis turi tik Erelenai ar ne? – pasitikslino naiviai suklapsėdama blakstienomis.

Norėjosi nusijuokti iš Mėjos aktorinių gabumų. Ji taip greitai gebėdavo persimesti nuo vienos nuotaikos į kitą, kad bet kurį žmogų galėdavo išmušti iš vėžių. Natanielis į šią repliką nieko neatsakė, tik pabandė vėl atgauti savo pirminę veido išraišką.

- Na, tai eime pietauti? - vėl linksmai kreipėsi į mane.

Žvilgtelėjau į sustingusi Natanielio veidą.

- Jei nori gali pasiimti ir tą, - prunkštelėjo mostelėdama į jį ranka ir apsisukusi ant kulno nuėjo link valgyklos.

Rafaelis toliau tyliai kikendamas nusekė paskui ją.

- Na, eime, - timptelėjau jį už rankos.

- Aš neisiu su jais valgyti, - suriaumojo piktai.

- Natanieli, juk pats matei, kad jie nėra kokie nors monstrai... Tu tik įsivaizduoji nebūtus dalykus.