Tyluma arba Periculum in mora

9 skyrius

Slinko tylos minutės. Neįstengiau pratarti nė žodžio, ne vien dėl to, kad nenorėjau, bet ir dėl to, kad turbūt vėliau būčiau pasigailėjusi to, ką dabar norėjau pasakyti. Jis vis nenuleido nuo manęs akių, tikriausiai laukė, kol kaip nors sureaguosiu. Bėda buvo ta, jog nežinojau kaip reaguoti. Jis pasakė, kad yra mano dėdė? Puiku. Jeigu jis manė, kad dabar pašoksiu iš džiaugsmo, tai klydo, nes tenorėjau, kad jis atsistotų ir eitų ten iš kur atėjęs.

Prisimerkiau, kaktoje susimetė raukšlė. Žvelgiau į jį, galvoje sukosi vienintelis žodis, kurį jis ką tik pasakė, nieko nejaučiau. Nepajutau, kaip mano lūpos išlenkė pašaipią šypsenėlę.

- Mhm... - nutęsiau, - Ir?

Regis, jis nesitikėjo tokios mano reakcijos, jo antakiai šoktelėjo į viršų. Dar kartą nusistebėjau jo naivumu. Jis tikrai iš mano pusės nesulauks išskėstų rankų ir kvietimo prisijungti vakarienei.

- Mano dėdė? - pakartojau, tai pernelyg keistai skambėjo mano lūpose, - Aš neturiu daugiau jokių giminių išskyrus tetą Liną.

- Suprantu, kad tau bus sunku su tuo apsiprasti, tačiau tu turi didelę šeimą, - pradėjo atsargiai kalbėti.

- Šeimą, kuri atsižadėjo mano tėčio? - išspaudžiau.

- Tai gana sudėtinga, tu dabar nesuprasi.

- Nesuprasiu ko? Juk šeima tūrėtų būti stipriau už viską, o jūsiškė atsižadėjo mano tėčio vos šis nepakluso jūsų nuomonei? - į savo balsą stengiausi sudėti visą neapykantą, kurią jaučiau. Ir man pavyko, jis skambėjo neįtikėtinai šaltai, žeidžiančiai.

- Frėja... Numanau, kaip tu jautiesi, aš tikrai nenorėjau, kad mano brolis išeitų, tačiau mūsų padermėje esama dalykų, kurių nevalia laužyti.

Žiūrėjau į jį tylėdama, viduje siautė tikras uraganas, norėjau rėkti, sudaužyti bet ką, kas pakliūtų po ranką, troškau bėgti ir nesustoti, norėjau, kad šis vyras niekada nebūtų pasirodęs mano gyvenime, nes nors ir stengiausi parodyti, kad jo atsiradimas niekaip nepakeitė mano gyvenimo, supratau, kad nuo šiol viskas bus kitaip, nors ir stengsiuos ignoruoti dabartinį susitikimą.

- Neskaitant juodų plaukų tu labai panaši į Džeremį, - staiga pasakė ir jo žvilgsnyje pamačiau šiltas ugneles.- Tavo tokios pat akys... Jos lygiai taip pat blykčiodavo, kai šis supykdavo.

Jis ilgai žiūrėjo man į veidą, tarsi bandė įžvelgti seniai pamirštus bruožus.

- Ko tu nori? – paklausiau tiesiai šviesiai, troškau, kad jis greičiau išeitų.

- Noriu, kad pažintum savo tikrą šeimą.

- Juokinga, - nusiviepiau, - tiek laiko buvau nereikalinga ir staiga...

- Ne... - papurtė galvą,- Mes apie tave nieko nežinojome. Tik tada, kai sutikau tave Romoje, negalėjau patikėti. Tu tokia panaši į Džeremį, turėjau išsiaiškinti, kas tu, todėl atsekiau tave iki čia, o kai pamačiau, jog gyveni su Lina nebeliko jokių abejonių. Pažinojau tavo mamą ir kelis kartus buvau sutikęs Liną, tad nenuostabu, kad augai su ja.

- Galėjai mane palaikyti jos dukra.

- Ne, tavyje per daug Džeremio bruožų, - iš karto paprieštaravo.

- Gal būtų ir gražu... Staiga atsiranda šeima, kurios niekada netūrėjau... Tačiau yra vienas keblumas. Aš to visai nenoriu, - pasakiau tvirtai ir atsistojau, - Norėčiau, kad išeitumėt ir tiesiog apsimestumėt, kad niekada manęs nebuvote sutikęs.

Jis žiūrėjo į mane ir akivaizdžiai nenorėjo patikėti mano prašymu, kvaila, tačiau vis dar nežinojau jo vardo, nors galbūt ir gerai, išeis ir bus mažiau prisiminimų apie jį.