Tyluma arba Periculum in mora

51 skyrius

Mane pažadino kišenėje vibruojantis telefonas. Jaučiau šalia savęs kažką šilto ir ritmingai besikilnojant, lėtai pasirąžiau, telefonas tuo metu nustojo vibruoti. Net neatmerkus akių atsidusau ir vėl prisiglaudžiau prie taip traukiančios šilumos. Tačiau mano mintys, vietoj to, kad vėl trauktų į miego karalystę, ėmė atgaminti vakarykščius vaizdus.

Liamas.

Plačiai atsimerkiau ir kilstelėjau galvą. Aš tikrai miegojau Liamo glėbyje. Įkvėpusi akimirkai sulaikiau orą plaučiuose, tas jausmas maloniai persmelkė visą kūną. Nužvelgiau jo atsipalaidavusį veidą, ilgi blakstienų šešėliai driekėsi skruostikauliais. Jis buvo šiek tiek pasisukęs į mano pusę, ranka atsainiai gulėjo man ant klubo. Atrodė, kad širdis mano krūtinėje įgavo mažus plevenančius sparnus ir bando išlėkti laukan. Man besigėrint miegančiu dievaičiu telefonas vėl ėmė trankytis į koją, džiaugiausi, kad buvau išjungusi garsą. Pro langą mačiau besiskverbiančias rytines spalvas.

Nenorom išsivadavau iš Liamo glėbio ir išsiropščiau iš lovos, išsitraukusi telefoną pamačiau, jog skambina Viktoras, šiek tiek išsigandau, jog kažkas nutiko, išėjusi iš kambario atsiliepiau.

- Pagaliau... - atsiduso gergždžiantis balsas, - Visą rytą bandome tau prisiskambini, išsigandome, jog kas nors nutiko.

- Ne, man viskas gerai... Miegojau.

- Ooo.

- Kaip jums sekasi? Viskas gerai? Dėl dokumentų nėra problemų?

- Ne, viskas puiku. Šonui čia labai patinka, tik labai norėtų, kad ir tu čia būtum, tai jis primygtinai prašė tau paskambinti.

Mano lūpose pražydo švelni šypsena. Prabėgo vos diena, kai mes išsiskyrėme, o aš jau iš tiesų pasiilgau to berniuko. Netrukus išgirdau nedidelį šnaresį telefono ragelyje, o tada mano ausis pasiekė skambus balselis.

- Frėja!

- Hey, sveikas neklaužada, - palčiai nusišypsojau, nors ir negalėjau jo matyti, - Kaip laikaisi?

- Čia taip puiku. Viktoras mane nusivedė į vandens parką, ten taip puiku... Kaip norėčiau, kad tu būtum čia, tada mes galėtume pačiuožinėti nuo aukščiausio čiuožyklos, dabar Viktoras man neleidžia, o pats nenori eiti. Bet čia taip puiku, - jis labai greitai bėrė žodžius.

Vos susilaikiau nenusijuokusi, jis gana dažnai kartojo žodį puiku, matėsi, jog yra kupinas įspūdžių. Jis ir toliau greitai kalbėjo norėdamas papasakoti, kur dar buvo, ką matė ir veikė.

- Puiku, šaunuoli, gal dar galėtum trumpam duoti pasikalbėti su Viktoru?

Pasiteiravau kada jie grįš, norėjau pasakyti Viktorui, kad pagaliau radau Liamą, tačiau kažkodėl nutylėjau. Norėjau šią žinią kol kas pasilaikyti tik sau.

Baigusi kalbėti apsigręžiau ir ketinau grįžti į kambarį, tačiau tarpduryje pasirėmęs į staktą stovėjo Liamas, atrodė, kad jis įdėmiai klausėsi mano pokalbio. Buvo persirengęs švariais drabužiai, tačiau plaukai vis dar susitaršę po nakties. Nelabai supratau jo veido išraiškos, atrodė įsitempęs, galbūt netgi piktas. Norėjau prieiti ir apsikabinti jį, tačiau jo neįskaitomos akys sulaikė mane. Nesuprasdama žiūrėjau į jį.

Liamas atsitiesė, ėmė lėtai žingsniuoti prie manęs. Sustojo, kai mus skyrė vos keli žingsniai, tamsios akys žvelgė su kažkokiu skausmu.

- Liamai? - tyliai sušnibždėjau nesuprasdama kodėl jis atrodo taip keistai.

- Bus daug sunkiau nei maniau... - vos išgirdau tyliai ištartus jo žodžius.

Nesupratau, ką jis norėjo tuo pasakyti.