Tyluma arba Periculum in mora

46 skyrius

Pašokau ant kojų ir jau norėjau bėgti paskui vaikinus, tačiau privalėjau susimokėti, kol ieškojau piniginės, abu baro darbuotojai grįžo į vidų. Išsigandau, kad išėjusi mušeikų neberasiu. Numečiau ant stalo dvidešimtinę ir nelaukusi grąžos patraukiau link išėjimo.

Išpuolusi į juodą gatvę greitai apsižvalgiau. Akys kaip pamišėlės lakstė tamsiais kampais. „ Ne, ne, ne... Jie negalėjo dingti", skambėjo mintyse. Mano ausis pasiekė tylus šnopavimo garsas kažkur iš už kampo. Nedvejodama nuėjau.

- Atleisk... - išgirdau skambų ir šiek tiek pašaipų balsą. - Bet tu pats dėl to kaltas...

Liaunasis vaikinas stovėjo palinkęs virš tamsau šešėlio atsainiai rankas susikišęs į kišenes, pakreipė galvą mano pusėn, turbūt išgirdo žingsnius.

- Nemanau, kad tau čia derėtų eiti, - šyptelėjo jis atsitiesdamas, - Vyrukas nekaip jaučiasi.

- Rafaeli? - sumurmėjau vis dar eidama link jo.

Akimirką jis stovėjo sustingęs. Jo veide greitai įsiplieskė nuostaba.

- Frėja? - aiktelėjo netikėdamas.

Plačiai išsišiepiau.

- Kaip aš džiaugiuosi tave matydama, - sukrykštavau ir įveikusi mus skyrusį atstumą stipriai jį apsikabindama.

Jis akivaizdžiai buvo apstulbęs, nes tik po kurio laiko jo rankos nedrąsiai taip pat mane apkabino.

- Ką tu čia veiki? - paklausė, kai paleidau jį iš savo glėbio. - Be to, argi tu neturėtum mūsų neprisiminti?

- Dieve, prabėgo keturi metai,- sudejavau, - O tu nė kiek nepasikeitei.

- Tu irgi, - prunkštelėjo.

Kilstelėjau antakį.

- Plaukai nesiskaito, - šyptelėjo.

Taip, aš vis dar atrodžiau studenčiokė, bet vyliausi, kad bent jau priartėjau prie devyniolikos metų ribos. Išgirdau, kaip gulintis vaikinas tyliai sudejavo.

- Tu jį sumušei? - paklausiau.

Prisiminiau, jog Rafaelis pasižymi jėga, tad susirūpinau dėl gulinčio jaunuolio.

- Em... Ne... - pasikasė ranka sprandą, - Aš nekaltas, kad jo sesuo kariasi man ant kaklo, tačiau aš nenorėjau skaudinti merginos, tad iš karto ją palikau... - teisinosi.

- Ak, tikrai puikus būdas neįskaudinti, - pavarčiau akis.

- Eh, tai nesvarbu.... O tu man taip ir neatsakei, ką čia veiki?

Kai nukentėjęs vaikinas ėmė rodyti atsigavimo ženklus, leidausi Rafaelio nuvedama į kitą pusę nuo baro. Ėmėme lėtai žingsniuoti gelsvoje žibintų šviesoje.

- Aš... Na, nežinau, - truktelėjau pečiais. - O jūs čia gyvenate? - greit paklausiau, širdis iš jaudulio ėmė spurdėti.

- Ne, čia tik aš jau kelias savaites trainiojuos... - atsiduso. - Beje, taip ir neturėjau progos tau padėkoti, - plačiai nusišypsojo ir šįkart jis stvėrė mane į glėbį ir kilstelėjęs apsuko kelis ratus aplink. - Jei ne tu, turbūt jau seniai trūnyčiau tam miške, - nusijuokė pastatydamas mane ant žemės. - Tai ką, mažoji galiūnė, - toliau juokavo sušiaušdamas plaukus.

Nuvariau jo ranką nuo savęs kaip įkyrią musę.

- Bet palauk... Tu mane prisimeni. Liamas minėjo, jog tu praradai atmintį ar kažkas panašaus, - susiraukė staiga surimtėjęs.

- Taip... Aš... Supranti, po to įvykio su latakėjais, na, jie gana neigiamai atsiliepė mano sveikatai, tad kurį laiką tikrai turėjau bėdų su atmintim. Tiksliau metus, o tada staiga visi atsiminimai plūstelėjo, atrodė, jog viskas buvo įvykę tik vakar.