Tyluma arba Periculum in mora

44 skyrius

Rumunija. Bukareštas

Po keturių metų

Jis šypsojosi bučiuodamas man kaklą, tyliai kuždėjo žodžiu, jaučiau jo rankas klaidžiojančias mano nugara. Stipriai apsikabinau jo pečius ir kojomis apsivijau liemenį, buvau pasirengusi niekada nepaleisti. Bučiniai krito ant mano kūno, oda su pasimėgavimu juos gėrė lyg išdžiuvusi dykuma. Atsargiai lūpomis palytėjau jo raktikaulį, rankos slydo žemyn besimėgaudamos užsidegančiu kūnu. Tvirto rankos ėmė lošti atgal, nugara pajutau vėsią paklodę. Žvelgiau į violetiniai melsvas akis. Jos liepsnojo mane įtraukdamos į tą ugnį, troškau sudegti joje. Jis droviai pirštais palietę mano veidą, sunkus alsavimas krito ant pečių.

- Myliu tave,- sumurmėjo man į lūpas.

- Ir aš tave...- atkartojo manosios.

Svaigus bučinys nusinešė paskutinius proto likučius. Tik jis ir aš.

Plačiai atmerkiau akis ir atsisėdau lovoje, krūtinė aukštai kilnojosi, širdis lėkė laukan, trūko oro. Po kelių minučių ji aprimo ir vėl nukritau ant minkštos pagalvės. Suleidau pirštus į plaukus, lėtai juos košiau tarp jų. Nemirksėdama, pro platų miegamojo langą, stebėjau pilkus debesis plaukančius juodame danguje, vos kelios žvaigždės įstengė prasibrauti pro jų didybę.

Jau tris metus, kiekvieną savo miego naktį sapnuoju jį. Jau nebežinojau ar tai dovana, ar kančia. Po nelemtos savo komos ėmiau sapnuoti, o juk Apdovanotieji nesapnuoja. Kiekvienam sapne mane aplanko jis - Liamas. Nuo to laiko, kai atgavau atmintį, neįstengiu nusikratyti šio prisiminimo. Iš pradžių dievinau šiuos pojūčius, trokšdavau vėl ir vėl išgyventi nuostabiausias akimirkas savo gyvenime, tačiau dabar tai jau varo mane iš proto, bijau, jog viena dieną išprotėsiu. Aš nebegaliu pakelti tos kančios, nebuvau tokia stipri...

Išlipau iš lovos, basos kojos prisilietė prie medinių grindų, vilkėjau paprastas laisvas sportines kelnes ir prigludusią berankovę palaidinę. Tolėliau ant grindų išsitiesusi snaudė Akyra. Man praeinant pro šalį ji tik pramerkė vieną akį ir toliau ramiai snūduriavo. Išėjau iš kambario ir nusileidau senoviniais laiptais į pirmąjį aukštą, virtuvėje degė maža lempelė.

- Vėl nemiegi, - nuskambėjo malonus vyriškas balsas.

- Taip, kaip visada, - atsidusau ir priėjusi prie šaldytuvo išsitraukiau šaltą buteliuką mineralinio. - Aš tuoj išsikraustysiu iš proto, - piktai burbtelėjau.

- Tau derėtų jį susirasti, - į mane įsmigo brandžios sidabrinės akys.

Kreivai šyptelėjau. Jis puikiai žinojo, kad mėginau, dažnai lankiausi vietose, kur mano manymų jis galėtų būti, tačiau tai tebuvo bergždžias darbas, nes nė vienas sutiktas žmogus nebuvo nieko girdėjęs apie Alerus. Galiausiai lioviausi save kankinti bandydama suteikti sau vilčių.

- Net jei ir nuspręsčiau vėl jo ieškoti, net nenumanau nuo ko pradėti... Pasaulis velniškai didelis, - tyliai sumurmėjau, mano akis aptraukė liūdesio migla.

- Visada verta pabandyti.

Atsigręžiau į prie stalo sėdintį vyriški. Aukštas, lieso sudėjimo vyras, kurio juodus plaukus puošė pabirusi žara. Raukšlėtame jo veide spindėjo dvi žvaigždės, tokios gyvos ir tyros it krištolas, kupina išminties šypsena visada puošė jo lūpas. Savo plonose pirštuose laikė apsitrynusią knygutę, vartė jos nurudavusius puslapius.

- Nežinau, Viktorai... Prabėgo tiek laiko... Jei jis vis dar apie mane galvotų, manau ir pats būtų manęs ieškojęs.

- Ak, jaunoji romantike, nori būti atrasta ar ne... Bet kartais reikia ir pačiam įdėti pastangų, kad tave rastų. Juk rožė pražydusi tarp piktžolių tam ir kelia savo galvą, kad jos ryškią spalvą pamatytų iš toli, ir nepabijoję keliautojai prieitų prie jos, net jei ji auga klampynėje.