Tyluma arba Periculum in mora

11 skyrius

Sustabdžiau mašiną prie universiteto ir lėtai išlipau.

Mano akys greitai užkliuvo už juodo Peugeot automobilio. Neskubėdama ėjau link įėjimo, kai pamačiau prie pastato kampo stovinčius ir besiginčijančius Mėja su Rafaeliu. Spoksojo vienas į kitą beveik susirėmę kaktomis, kalbėjo pašnibždomis, o Mėja karts nuo karto sumosuodavo rankomis, Rafaelis vis neigiamai lingavo galvą. Tada Mėja nestipriai bakstelėjo jam į krūtinę ir apsisukusi nužingsniavo į vidų, Rafaelis atsirėmęs į siena spoksojo į savo batų galus.

Prisiverčiau žingsniuoti toliau. Numaniau, jog laukė ilga diena.

Pirmosios keturios paskaitos praslinko vėžlio greičiu. Monotoniški dėstytojų balsai dar labiau blogino situaciją. Ėjau į valgyklą susitikti su draugais, tikėjausi, kad jie mane šiek tiek prablaškys.

- Frėja, - jau iš tolo šūktelėjo Darius.

Nusišypsojus prisigretinau prie staliuko. Mariaus su Egle nebuvo, tikriausiai nusprendė daugiau laiko praleisti vienumoje.

- Sveiki... - pasisveikinau ir prisėdau Indrei iš kairės.

- Ei, skaitei skelbimą? Rengiama ekskursiją į Druskininkus, - pranešė Indrė. – žinoma, pakeliui užsukant į įvairias vietas, kurias būtinai turime pamatyti, kad būtume išprusę...

- Mhm... - atsidusau.

- Nagi, daugiau optimizmo, - nusijuokė Darius, - ar tu žinai ką tai reiškia? Ekskursija, - išdainavo. - su nakvynėmis, laužais ir kraupiomis istorijomis... Argi ne puiku? - džiūgavo.

- Galbūt...

- Ei, kas tau, juk mėgdavai tokius dalykus, - susirūpino Indrė.

- Šiuo metu nelabai mane tai domina, - prisipažinau, - galbūt rytoj man tai pasirodys nebloga mintis.

- Trokštu, kad šios devynios dienos prabėgtų greičiau, - toliau dūsavo Darius.

Kilstelėjau antakį.

- Devynios?

- Taip, išvyka kitą penktadienį.

- Aha....

Išsitraukiau iš krepšio pakelį sulčių. Kilstelėjusi galvą pamačiau stalą prie kurio sėdėjo Mėja su Rafaeliu ir Liamu, o aš maniau, kad jo šiandien nėra. Šis nė kiek nesivaržydamas atidžiai mane stebėjo tuo savo tuščiu žvilgsniu, atrodė jog narsto po kaulelį. Mėja stuktelėjo jam į pašonę, taip priversdama jį akimirkai nuleisti akis, tačiau greitai išklausęs Mėjos monologo vėl sužiuro į mane. Pasijaučiau lyg staiga būčiau tapusi kokiu nors retu gyvūnų, kurį reikia ištyrinėti.

- Nori gal mėsainio? - staiga pasiūlė Darius. - Visada maitiniesi tais savo žolių lapais, nenuostabu, kad tokia išbalus...

Draugas pamosavo man savo garuojančiu dešrainiu prieš pat nosį. Vien nuo to kvapo manė ėmė pykinti, regis, šiandien buvau ypač jautri kvapams.

- Dieve, Dariau, - sumurmėjau ir pašokau ant kojų, nusičiupusi kuprinę greitai išėjau laukan.

Laime, čia buvo durys vedančios tiesiai į kiemą. Užėjusi už pastato kampo atsisėdau ant šaligatvio bortelio ir kelis kartus giliai įkvėpiau. Jaučiau, kaip venomis plūsteli karštis, o akių vyzdžiai išsiplečia, kiekvienoje gyslelėje jaučiau pulsą.

- Dieve, kas man darosi, - atsidusau padėdama galvą ant kelių.

Stengiausi kvėpuoti giliai, karštis iš lėto traukėsi nuo mano kūno, svaigulys lėtėjo ir galiausiai visai išnyko. Išgirdau, kaip iš už kampo artėja žingsniai.