Tyluma arba Periculum in mora

18 skyrius

Trečiadienis prabėgo labai greitai. Šiek tiek džiūgavau, jog šiandien nebuvo jokių bendrų paskaitų su Liamu. Po vakarykščio mudviejų dialogo vis dar jaučiausi nesmagiai, o galbūt tiesiog sutrikusi. Suvokiau, kad iš tiesų pavydžiu, regis, Liamui pradedu jausti kur kas daugiau nei maniau ir tai mane glumino. Nesupratau kada būtent viskas pasisuko šia linkme, bandžiau atkapstyti nuo kada mano jausmai jam pradėjo stiprėti, tačiau pradžios taip ir neradau... Ak, tai buvo taip negerai...

Per vieną pertrauką pranešiau Indrei, jog nevyksiu į ekskursija, paaiškinau apie atsiradusius tėčio giminaičius, žinoma, pagražintą versiją. O kad ir po mano neva patirtos avarijos nenoriu niekur vykti. Šiek tiek pabambėjusi daugiau nebepriekaištavo. Deja, kiti dėl to vis tiek mane sugebėjo užsipulti.

- Kas per nesąmonė, kad tu nevyksi į kelionę? - išpūtė akis Darius sutikęs mane besiruošiančia važiuoti namo.

Stovėjau prie automobilio, netrukus šalia atsirado ir Indrė.

- Aš jau jam viską paaiškinau, bet jis manim netiki, - atsiduso ši.

- Šiandien gi trečiadienis, paskutinė diena užsirašymui, - priekaištavo toliau.

- Negaliu... - nutęsiau, - Ir tu manęs neperkalbėsi, tuo labiau, kad Indrė viską paaiškino.

- Bet juk tai nesąmonė, - kartojo savo, - Ne-są-mo-nė, - išskiemenavo.

- Juk tai ne pirma ir ne paskutinė kelionė, - atsidusau.

Darius toliau bambėjau sau po nosimi, tačiau nieko garsiai nebesakė. Dar šiek tiek paplepėjusi su drauge sėdau į automobilį ir nuvažiavau namo.

- Prakeiktas ketvirtadienis, - sumurmėjau eidama į universitetą.

Regis, ta mintis apie Liamo ir Aistės pasimatymą mane veikė labiau nei norėjau. Nuotaika jau iš pat ryto buvo subjurusi, o ir visą naktį apie tai svarsčiau, niekaip nepavyko atsikratyti šių minčių.

- Na, ir tegul daro jis ką nori, man nerūpi, - bambėjau pati sau po nosimi, bergždžiai bandžiau save tuo įtikinti.

- Ei, Frėja, - išgirdau skambantį balsą, link manęs ėjo Mėja. - Kaip laikaisi? - pasidomėjo.

- Puikiai, - išstenėjau, stengiausi nutaisyti neutralų veidą, deją gavosi tik baisi grimasa, Mėja tai greitai pastebėjo.

- Regis, šiandien tavo gera nuotaika šiek tiek atsilieka.

- Mhm... - numykiau.

- Klausyk, gal šį vakarą norėtum užsukti pas mane? Pažiūrėtumėm kokį filmą ir panašiai, žinoma, pasikviesk ir Indrę su Egle, manau būtų tikrai smagu. Be to, Rafaelio su Liamu nebus, o tai taip retai nutinka, negaliu praleisti tokios progos, - linksmai čiauškėjo.

Šiek tiek nustebau dėl jos kvietimo, tačiau kitą vertus iš jos buvo galima tikėtis panašių dalykų. Su Mėja susidurdavau kiekvieną dieną ir ji nepraleisdavo progos prieiti, buvo tikras žmonių magnetas ir ,regis, jai tikrai patiko.

- Nežinau, - sumurmėjau, vos išgirdus jos brolio vardą vėl apsiniaukiau, - Nemanau, kad mano gera nuotaika šiandien iš vis pasirodys, nenoriu gadinti vakaro.

- Nagi, - maldavo Mėja, - Tikrai nepasigailėsi.

- Aš pagalvosiu, - atsidusau pasiduodama.

Jos veidą nutvieskė plati šypsena.

- Tuomet pasimatysime vėliau.

- Žinoma.

Grakščiu žingsniu Mėja nuėjo į kitą universiteto galą. Vos šliauždama ėjau iki savo auditorijos.