Tyluma arba Periculum in mora

41 skyrius

Natanielis apžvelgė ištuštėjusius namus.

- O tu čia gerokai padirbėjai, - šyptelėjo.

Kiurksojau fotelyje junginėdama televizoriaus kanalus, buvau jau gerokai po dešimtos.

- Užsivėlinai, - tarstelėjau.

- Taip, šiokie tokie nesklandumai.

Jis priėjo ir stumtelėjęs įvirto į mano fotelį, mane beveik užsikėlė sau ant kelių.

- Pasiilgai? - nusišypsojo gundančia šypsena.

- Em... Šiandien turėjau daug darbų, - nutęsiau pamėgindama atsistoti, tačiau jo ranka apsivijo mano liemenį ir tik dar labiau prisitraukė.

- Kas yra? - paklausė pastebėjęs, jog sėdžiu paniurus.

Nieko negalėjau padaryti, mane vis persekiojo tas vaizdinys iš parko - paslaptingas šešėlis. O dar tos keistos prisiminimų nuotrupos. Visą likusią dieną kankinausi negalėdama visko sujungti į vieną.

- Kodėl tu nenorėjai, kad man papasakotu apie Alerus? - staiga paklausiau prisiminusi, kaip jis vakar pertraukė mano draugus.

Aidžiai stebėjau, kaip persimainė jo veidas.

- Daktaras sakė, jog bus geriau jei...

- Kertu lažybų, kad jis nieko panašaus nesakė, - prunkštelėjau ir ištrūkau iš jo rankų.

Natanielis mane pervėrė neperprantamu žvilgsniu.

- Yra kažkas kitas, ko tu man nesakai, - įsirėmiau rankomis į klubus sustojusi prieš jį.

Ilgai žvelgėme vienas į kitą nemiksėdami.

- Kodėl nenori man apie juos papasakoti? - atsidusau pavargusi.

- Tiesiog tau nebus malonu juos prisiminti,- išsisukinėjo.

- Bet tai mano gyvenimas, mano išgyventos akimirkos... Aš noriu žinoti.

Natanielis atsistojo ir nuėjo į virtuvę, taip aiškiai parodė, jog neketina nieko man pasakoti. Nusekiau jam iš paskos. Sunkiai galėjau sugalvoti priežasčių dėl ko vertėtų nuo manęs slėpti informaciją apie kažkokius žmones.

- Natanieli, - pyktelėjau.

- Tau bus geriau to nežinoti, - vėl kartojo.

- Aš vis tiek tai prisiminsiu, - pasakiau užtikrintu balsu.

Natanielis atsigręžė ir greitai priėjo prie manęs, suėmė delnai mano veidą.

- Frėja, mieloji, pamiršk tai, šį tarpsnį... Grįžkime į Italiją ir gyvenkime toliau, gerai? - jo akys maldavo manęs.

- Aš negrįšiu į Italiją , -pasakiau žiūrėdama tiesiai į jį.

Jis trumpam sustingo, prisimerkė, ko gero mintyse vėl pakartojo tuos žodžius vertindamas jų tikrumą. Natanielis lėtai nuleido rankas.

- Kaip suprasti, kad negrįši į Italiją? - paklausė atsargiai. - Juk pati sakei, kad čia nepasiliksi, - jo lūpos susispaudė į ploną liniją.

Atsidusau, apsisukusi pasirėmiau rankomis į stalą.

- Aš negrįšiu į Italiją, - pakartojau, - Man reikia naujo gyvenimo. Nebenoriu tos sumaišties, kurią dabar turiu.

Neskubėdama pasistengiau nupasakoti jam savo dabartinę savijautą. Iš jo nepritariamų prunkštelėjimų ar gilių atodūsių, supratau, kad jis manęs nepalaikys. O taip tikėjausi, kad bent vienas žmogus bus mano pusėje.