Tyluma arba Periculum in mora

47 skyrius

Medžiai siūbavo nuo stipraus vėjo. Užsimečiau ant pečių sportinio tipo juodą švarkelį ir patraukiau tiesiai į miško gilumą. Buvo justi jazminų ir smilkalų kvapas. Akyra iš karto patraukė į žvalgybą. Ji visada noriai prisijungdavo prie mano išvykų.

Bėgau lengva ristele nesunkiai peršokdama nuvirtusius medžių kamienus, tai buvo lyg nematomas šokis su vėju, kuris vis stengdavosi mane pagauti. Miško ritmas lengvai mane užbūrė, beveik negalvodama skriejau link pulsuojančios miško širdies, svaigus kvapas vis labiau brovėsi į mano kūną. Ausis pasiekė pirmieji garsai - cypiantis gargaliavimas, sunkiai įkvėpiamo oro garsas. Mano rankose jau spindėjo nedidelės plieno geležtės, akys ieškojo taikinio.

Tamsi figūra išniro tarp kreivų medžių, ji aiškiai mane pastebėjo, o aš juk visai ir nesislapsčiau. Ji su pasimėgavimu kvėpė vėjo nuneštą mano aromatą, jis lengvai apsvaigęs, pamiršęs atsargumą, vedamas tik begalinio troškimo pasileido link manęs. Likus vos keliems metrams iki mūsų susidūrimo jis susmuko, nespėjo išleisti net perspėjimo garso gentainiams. Nublizgintas metalas suspindėjo jo galvoje, tąsus skystis droviai tekėjo nugeltusia latakėjo oda.

Nesivargindama geriau į jį įsižiūrėti (man jie visi daugmaž atrodė vienodai), pasileidau bėgti toliau, jei čia atklydo vienas, vadinasi ir kiti tūrėtų būti netoliese. Tada išgirdau verianti klyksmą, akimirksniu sustojau lyg įkasta. Tai nebuvo latakėjo cypimas, tai buvo žmogus, moters skausmo šauksmas. Miške pasklido tvaikios mirties kvapas, su dar didesne jėga pasileidau į tą pusę.

Trys latakėjai klūpėjo prie suglebusio kūno, Akyra nutempė vieną siurbiką nuo bejėgės aukos, o kiti greitai pakilo pajutę mane. Nedvejodami puolė link naujo taikinio, įsitvėrusi žemesnės medžio šakos užšokau ant jos. Latakėjai lyg išalkusios hienos sukiojosi aplink medį. Mano rankose vėl žibėjo plienas, tačiau jie buvo daug greitesni, todėl visi peiliai susmigdavo į medžių kamienus ar žemę, nekliudžiau nė vieno. Neturėjau kitos galimybės tik nusileisti.

Greitai atsidūriau vieno iš jų naguose, prisėlinęs iš nugaros užlaužė man galvą ir jau ketino suleisti į mane savo kaulėtas rankas, tačiau išsitraukusi vieną peilį suvariau jam jį į pilvą. Sustingusiame veide išblėso pasitenkinimo išraiška, iš pravertų lūpų plūstelėjo juodas skystis, jo rankos atsileido, nieko nelaukusi, net nežiūrėdama perrėžiau gerklę, pasiruošiau kitų dviejų puolimui.

Kai trys nejudantys gniužulai gulėjo medžių pašonėse, susiradau tysantį ir pabalusį kūną. Tai buvo moteris. Garbanoti jos plaukai sulipę nuo purvinų žemių, balta veido oda apibraižyta, praskelta lūpa. Ji neišleido jokio garso, kai pasistengiau ją kilstelėti, pamėginau surasti pulsą ir išgirsti širdies dūžius ar iškvėpiamą oro garsą. Tačiau neaptikau jokio ženklo, pažvelgiau į jos užmerktus akių vokus, lėtai nuleidau rankas, ji buvo mirusi. Sunkiai pakilau ant kojų. Tai buvo pirmas kartas, kai kovodama su latakėjais radau jų auką. Neleidau sau klausinėti ką ji čia veikė, ir kaip atsidūrė taip toli nuo miesto. Tankiai mirksėdama žengiau kelis žingsnius atgal, apsisukusi pasileidau į kitą pusę, negalėjau sau dabar leisti suglebti, tada ir pati tapčiau lengvai prieinamu taikiniu. Vilkė vedama keisto nerimo jau buvo nubėgusi tolyn.

Po pusvalandžio aptikau dar kelis latakėjus, jie net nepastebėjo, kaip prie jų prisėlinau, jie kažko intensyviai ieškojo. Be vargo atėmiau iš jų galimybę kvėpuoti. Lengviau atsikvėpusi įsiklausiau į miško keliamus garsus. Buvau jau šiek tiek nuilsusi, tad neskubėdama žengiau puriomis durpėmis. Mano pėdos smigo į purų jų sluoksnį, visi mano drabužiai buvo žemini, vietomis sutempti gličiu latakėju krauju. Negalėdavau pakęsti, kai atsiduodavau jais. Buvau beveik tikra, jog dviejų kilometrų spindulių jų čia nebėra nė vieno, nes išnaršiau kiekvieną miško centimetrą. Apsisukusi ėmiau kėblinti į miško pakraštį.