Tyluma arba Periculum in mora

13 skyrius

Tolumoje girdėjosi griežiamas smuikas. Jo garsai, kaip vėjas, gūsiais apsisukdavo man aplink kojas, rankas, liemenį... Žengiau tarp painių medžių ieškodama muzikos šaltinio. Tamsus miškas taip pat pritarė smuiko garsams, orkestras ritmingai grojo man, žinojau, kad man. Šakos kabinėjosi už drabužių, jaučiau, kaip įdrėskė į ranką, tačiau nekreipdama į tai dėmesio žengiau toliau, muzika su kiekvienu mano žingsniu tapdavo vis garsesnė.

Netrukus medžiai tapo retesni ir aš jau laisvai žengiau juoda žeme, tik dabar pastebėjau, jog buvau basomis kojomis, bet ir tai man nerūpėjo. Tarp kelių medžių kamienų išvydau žalsvos šviesos ruožą, beveik tekina pasileidau prie jo, muzikas darėsi stipresnė. Kai liko vos keli metrai, sulėtinau žingsnį ir ranka įsirėmusi į medį žvilgtelėjau į proskyną.

Ten stovėjo vyriškis, tai jis griežė smuiku, jo akys buvo užmerktos, galva pakreipta į šoną, visiškai pasinėręs į stulbinančius garsus, jis manęs nepastebėjo. Išlindusi iš po medžio prisėdau ir atsirėmiau į kamieną, nenuleidau nuo jo akių, gaudžiau kiekvieną jo kuriamą garsą. Banguoti ir tankūs plaukau draikomi vėjo, kelios sruogos krito ant kaktos, matėsi patamsėję vokai, ilgos virpančios blakstienos, jo lūpos lengvai šypsojos. Netrukus nutrūko dieviška melodija ir jis atsimerkė, nuleido smuiką. Tamsaus sidabro akys žvelgė į mane, tyrinėjo, neapsakomas švelnumas sklido iš jų.

Aš greitai atsistojau ir žengtelėjau žingsnį link jo, išgirdau kaip jis nusijuokė. Sutrikusi sustojau, žiūrėjau į jį išplėtusi akis. Tada jis priėjo, sustojo vos už metro nuo manęs, galėjau ištiesti ranką ir jį paliesti, tačiau jis pirmas tai padarė. Savo šiltais pirštais perbraukė man per skruostą, kilstelėjo lūpų kamputį ir privertė mane nusišypsoti.

- Šypsokis mano gyvenime, - sušnibždėjo švelniu balsu. - Juk tavo krūtinėj plaka mano širdis.

Dar ir dar kartą žvilgsniu nuglosčiau nuostabų veidą, troškau įsiminti kiekvieną detalę.

- Džeremi... - išgirdau skambų moters balsą.

Žvilgtelėjusi jam per petį ir išvydau stovinčią savo mamą, švelniai ranka prisilietusi prie medžio, o kita laikė savo ilgos suknelės klostes, atrodė, jog bijo žengti arčiau. Jos akys taip pat spindėjo keista sidabrine šviesa, bežvelgdama į mus nusišypsojo.

Džeremis atsakė jai tokiu pat meiliu šypsniu, tada vėl sužiuro į mane.

- Pabaiga, tai dar viena pradžia... Neskubėk pasiekti savosios, Frėja.

Jis lėtai ėmė trauktis nuo manęs, tiesiau į jį rankas, nenorėjau, kad jis išeitų, jutau, kaip skruostais ima ristis ašaros.

- Šypsokis, mieloji, - išgirdau mamos balsą, kuri tuo metu jau buvo apsikabinusi mano tėtį, - Būk atlaidi laikui ir jis tau dovanos kelią, kuris suteiks tai, ko trokšta širdis...

Po šių žodžių jie abu nusigręžė ir pradingo tarp tankių medžių. Ėmiau bėgti link jų, tačiau skaidri šviesa, kuri juos nulydėjo, iš lėto tolo, niekaip neįstengiau jos pavyti, galiausiai likau aklinoje tamsoje. Nebeturėjau jėgų bėgti, sukniubau į purią žemę ir rauda išsiveržė iš krūtinės.

Įkyrus garsas privertė atmerkti akis. Tas garsas smelkėsi į kiekvieną mano kūno lopinėlį, jaučiau, kaip jis trypčioja ant mano skruostų, įkandą į lūpų kamputį, timpteli už blakstienos. Tai buvo gyvenimo garsas, skaidraus vėjo sklindančio pro mano langą, garsas. Nejudėdama įsispoksojau į pravirą langą, balkšva šviesa žaidė ant palangės, buvo vakaras, mėnulis neseniai patekėjęs, sprendžiau nuo šviesos ryškumo, visada iš jo atskirdavau kiek laiko.