Tyluma arba Periculum in mora

39 skyrius

Stebėjau, kaip pirmieji saulės spinduliai kopia melsvu dangumi į viršų. Lyg maži vaikai lenktyniavo katras pirmasis pasieks įsivaizduojamą kalno viršūnę. Netrukus prietema ėmė sklaidytis, lėtai traukė savo rankas nuo manęs.

Sėdėjau susisupusi į apklotą lauke ant žemo suoliuko. Akyra kaip ištikima sergėtoja gulėjo susirangiusi prie kojų. Nevalingai lingavau pirmyn atgal, tarsi save ramindama. Prabėgo dvi dienos, kai štai taip sėdžiu nieko neveikdama. Kartais kas nors ateina pasėdėti kartu su manimi, pasistengdavo nuvesti atgal į kambarį, kalbindavo, tačiau manęs nedomina ką jie kalba, tiesiog žiūriu tiesiai ir laukiu kada diena virs naktimi, o naktis - diena.

Aš tuščia, jie atėmė viską, ką turėjau brangiausia. Atėmė tėvus, o dabar ir Liną. Mano skausmas lėtai skleidė savo žiedus, leido ūglius ir raizgė mane iš vidaus, visiškai pasisavino ir neleido užsimiršti... Mano akys pasidengusios stiklo skraiste barstė šukes, šios krisdamos į žemę gręžė juodas skyles ir sėjo neapykantos sėklas.

Lengva ranka suėmė mane už sustirusių pirštų.

- Frėja, eime į vidų, tu visai sušalai... - švelnus Delos balsas palietė mano nutolusias mintis.

Pirmą syki atsigręžiau į ją.

- Noriu grįžti į Lietuvą... Į Klaipėdą, - sumurmėjau.

Jos dailūs antakiai susiraukė, veidas įsitempė.

- Gal nereikia skaudinti žaizdų? Ten įvyko daug nemalonių tau įvykių.

- Man reikia...

- Pasikalbėsime su visais ir tada nuspręsime gerai? - pasiūlė.

Linktelėjau. Buvau pasiryžusi pasiekti savo tikslą, o jei jie atsisakys man padėti, tuomet pati, kad ir pėsčiomis ten nusigauti. Pakilau ir nužingsniavau į vidų. Tai buvo vieno aukšto smėlio spalvos namas. Jis buvo kažkokiame kaime, toli nuo miesto, kaip ir mėgo Volfteriai. Nenorėjau plačiau apie tai domėtis.

Įsitaisiau virtuvėje prie stalo, Elena tuoj pat ėmė mane kalbinti, pamačiusi, jog jau ėmiau reaguoti į aplinkos veiksnius. Netrukus gavau pusryčius, nesispyriodama juos suvalgiau nejausdama skonio, nežinia kada paskutinį kartą turėjau bent kąsnį burnoje, juk pusę metų gavau tik į veną lašinamus preparatus. Greitai virtuvėje susirinko beveik visi: Vilhelmas, Liucianas, Dela. Jie akylai stebėjo, kaip valgau, tiesa, be jų šiuose namuose daugiau niekas ir negyveno, kiti šeimos nariai buvo kitame name, arčiau miesto, dėl tam tikrų šaltų šeimoje tvyrančių srovių buvo nusprendę, jog man bus naudingiau gyventi atokiau.

- Frėja? - staiga išgirdau sodrų vyrišką balsą.

Pasukau galvą durų pusėn. Ten stovėjo Natanielis. Jo šviesūs plaukai buvo daug ilgesni nei prisiminiau, akys nulietos bronza skverbėsi į mane. Jis priėjo, liūdnai šyptelėjo ir švelniai paglostė skruostą. Atsistojusi apsikabinau jį. Jis glostė man plaukus, šiltas kvėpavimas kuteno kaklą. Užsimerkusi nirau į jo glėbį, kur pasijaučiau tokia laukiama.

- Labai dėl tavęs nerimavau, - išgirdau jo balsą. – ir ilgėjausi...

Aš tik supratingai palingavau galvą, kažkas trukdė atsakyti tuo pačiu. Atsitraukusi nuo jo pasisukau į Dela, kuri dar buvo čia.

- Kaip dėl man prašymo?

- Kokio prašymo? – tuoj pat pasidomėjo Vilhelmas.

- Noriu į Klaipėdą. - atsakiau.

Visi buvę virtuvėje įsitempė.

- Frėja, tau ir taip užtenka sukrėtimų,- švelniai pasakė Natanielis.