Tyluma arba Periculum in mora

24 skyrius

Po kelių savaičių.

Laiminga sukinėjausi po savo kambarį. Ir beveik visada mano geros nuotaikos kaltininkas būdavo Liamas. Praėjo pakankamai laiko, per kurį galėjau apsiprasti su savo pasikeitusiu asmeniniu gyvenimu. Anksčiau jis tikrai buvo ganėtinai siauras, o dabar išsiplėtė iki neįsivaizduojamų ribų. Būtent dėl jo įstengiau bent trumpam laikui nusikratyti pesimistiškų minčių, nors kartais jos vis pagrasindavo prasiveržti.

Su Liamu praleisdavau daug laiko, po paskaitų ištisai atsirasdavo veiklos, kurią galėdavome nuveikti drauge. Vaikino neatbaidydavo net tai, kad kartais tekdavo ištisą valandą prakiūtoti bibliotekoj rašant nuobodžius atsiskaitomuosius darbus. Man nekildavo daug vargo, kai prireikdavo parašyti dvidešimties lapų referatus, nors prireikdavo laiko susirasti informacijai. Kiek teko pastebėti Liamui tai daug vargo taip pat nesukeldavo. Jau nuo pat pradžių padariau išvadą, kad jis turėjo gabumų beveik viskam.

Buvo be penkių aštuonios vakaro, pasiėmiau ausinuką ir atsiguliau ant lovos. Besiklausant trečios dainos staiga prisiminiau, jog taip ir nepasiėmiau knygos iš Teros. Visa ta kilusi sumaištis jų namuose šiek tiek padidino atstumą tarp manęs ir Volfterių. Po kelių dienų buvau susitikusi su Vilhelmu ir gražinau jam raktelius, pirminė pykčio banga buvo atlėgusi tad atsiprašiau, kad apkaltinau bandymu papirkinėti. Mačiau, kad jis nuoširdžiai apgailestauja, jog pagalvojau būtent taip. Kitus kelis kartus atsisakiau atvykti pasisvečiuoti. Nusprendžiau, kad kuo rečiau su jais matysiuos, tuo visiems nuo to tik bus geriau.

Tačiau pragulėjus dar penkiolikai minučių minčių niekaip neapleido ta maža juoda nutrinta knygutė. Prabėgo kelios savaitės ir štai tik dabar vėl ją prisiminiau, tai tik turėjo įrodyti kaip stipriai man buvo suskystėjęs protas nuo Liamo. Ir kai dabar ją prisiminiau ji vėl pradėjo mane traukti it magnetas. Tai buvo dalis mano istorijos, anksčiau stengiausi negalvoti apie savo šaknis, kad apsėsta tų minčių neimčiau ieškoti atsakymų. O dabar ta istorija pati pasibeldė į mano duris ir dosniai atvertė savo lapus. Na beveik. Abejojau ar senasis Volfteris, jei tik apie tai žinotų, leistų bent piršteliu prisiliesti prie toje bibliotekoje slypinčių lobių, o mažoji Tera nenutuokdama apie suaugusiųjų jausmų peripetijas, panoro su manimi pasidalinti savo atradimais.

Stryktelėjusi nuo lovos, nusičiupau krepšį ir nusileidau į apačią. Nenugalimas smalsumas tikrai buvo mano didžiausia problema, nes niekaip neįstengdavau jam atsispirti. Galų gale padariau išvadą, kad blogiausiu atveju jie tik užtrenks duris prieš mano nosį ir tai ilgam laikui turėtų numaldyti mano troškimą pasikapstyti praeityje. Kitu atveju mano smalsumas bus patenkintas ir taip pat bent kuriam laikui turėsiu ramybę.

- Lina, - šūktelėjau, - vykstu iki Volfteriu, nelauk, nežinau kada grįšiu.

- Tik važiuok atsargiai,- pasirodė tetos galva iš virtuvės.

- Žinoma, - dar šūktelėjau.

Nesivaržydama spaudžiau akseleratorių, net ir tamsoje puikiai orientavausi, o mano vairavimo įgūdžiai tikrai nebuvo prasti. Šiek tiek daugiau nei po valandos sustabdžiau mašiną prie prabangaus namo.

Užlipusi masyviais laiptais paklibinau durų rankeną, mano nuostabai jos lengvai atsivėrė. Įžengusi į vidų iš karto pastebėjau šiems namams nebūdingą tylą. Nesigirdėjo jokio garselio, nors visada kas nors kur nors krebždėdavo.

- Sveiki? - šūktelėjau, - Ar yra kas nors?

Nedrąsiai nuėjau iki virtuvės, vėliau patikrinau didįjį kambarį - nieko nebuvo. Susiraukiau, nejau jie visi kažkur išėjo? Ir paliko neužrakintas duris? Neskubėdama ėmiau lipti į antrąjį aukštą, jei ir poilsio kambaryje nieko nerasiu turbūt teks apsisukus važiuoti namo.