Tyluma arba Periculum in mora

14 skyrius

Nusileidau laiptais į apačią. Pasidėjau krepšį prie durų ir nužygiavau pusryčiauti.

- Labas rytas, - pakštelėjau Linai į skruostą.

- Esi tikra, jog šiandien jau gali eiti į paskaitas? - paklausė susirūpinusi.

- Žinoma, jaučiuosi puikiai. Jei dar bent dieną tektų praleisti nieko neveikiant turbūt išprotėčiau.

Suvalgiau dubenėlį šiltos košės ir išgėriau kavą. Nekantravau važiuoti į universitetą. Žinoma, mintyse ne kartą pakartojau savo istoriją, kaip pakliuvau į avariją. Turėjau būti pasirengusi bet kokiems klausimams. Nors man pačiai ši istorija atrodė keistai įtartina, tačiau neturėjau iš ko rinktis. Teta kaip įmanydama stengėsi man pagelbėti, tad buvau jai dėkinga. Jei būtų išklojusi tiesą, neabejotinai visi pagalvotų, kad man protelis pasimaišė. Ir jie būtų teisūs. Negalėjau paaiškinti to proto užtemimo, dėl to siaubingai išgąsdinau Liną ir jį dabar visada mane stebės bijodama kad neiškrėsčiau ko nors panašaus vėl.

Nebuvau silpna ir negalėjau sau atleisti to momentinio suklupimo. Ką būtų dariusi Lina jei viskas nebūtų pasibaigę taip gerai? Jau ir taip sujaukiau jos gyvenimą, o dėl šio įvykio tik dar labiau viską apsunkinau. Turėjau kaip įmanydama jai padėti, o ne kelti dar daugiau rūpesčių. Teks užsidėti dar vieną kiauto sluoksnį, kad tai daugiau nepasikartotų.

Sustabdžiau automobilį stovėjimo aikštelėje, užsimetusi krepšį ant peties lėtai nužingsniavau į pastatą. Jaučiausi šiek tiek nejaukiai, atrodė, kad kaip tyčia visi mane seka žvilgsniu. Stipriau susisupau į savo ilga nertinį ir paslėpiau rankas, tikėjausi, kad niekas nepastebės išdavikiškų tvarsčių.

Foje susidūriau su Egle, kuri skrajodama padebesiais vos nepargriovė manęs.

- Frėja, - šūktelėjo išpūtusi akis, o tada apsikabino, - Dieve, mergyt, mes buvome pas tave atėję, Lina pasakė, jog papuolei į avariją... Tai siaubinga! Bet ji mums neleido net tavęs aplankyti. O tu dabar čia. Tu tikra, kad tau neriekia į ligoninę? O jei pasidarys silpna??? - greitai berte bėrė žodžius.

Nusijuokiau ir silpnai papurčiau ją už pečių.

- Ei, Egle, liaukis, gerai? Man viskas gerai. Tai tik nedidelė trauma.

- Avarija, Frėja! - beveik užrėkė per visą universitetą. Ja greičiau gąsdino vien tas žodis, o ne faktas, dalis studentų sužiuro į mūsų pusę.

- Bet aš gyva ir sveika, matai? - apsisukau ratu ir pamojavau rankomis, - verčiau papasakok, ką praleidau, kol manęs nebuvo.

- Ak, ne itin ką... Per politologiją žiūrėjom nuobodų filmą. Dar buvo rengiama knygų mugė sporto salėje, tačiau nė vienas nenuėjome. Tačiau viską apibendrinus buvo gana keista savaitė. Kelios vaikinų muštynės, studentų komiteto seniūnė suvaidino dramos karalienę, kad tik ji viena stengiasi dėl mūsų gerovės ir panašių nesąmonių, Alerai elgėsi keistokai, nes lakstė kaip įkaitę meteoritų kamuoliai, o dar tas įkyrus informatikas su savo kvietimais dalyvauti bandymuose. Turbūt pilnatis,- sunkiai atsiduso.

- Alerai? - atsainiai perklausiau, nebuvau įsiminusi šios keistos pavardės.

- Mėja su savo broliukais.

- O. Ir kas jiems nutiko? - nejučia susidomėjau.

- Na, manau, kad jie šiek tiek apsipyko... Mėja iš vis nebesikalba su broliais, pasirodė gana keista. O Liamas - tikras uraganas. Jis juk visada būdavo tikras ramybės įsikūnijimas ir šiek tiek net abejingas. Niekada nemačiau jo tokio prastai nusiteikusio, tiesa pasakius, nemačiau jokio žmogaus tokio paniurusio. O baisiausia buvo tai, kad jis beveik visada žiūrėdavo į mus tokiu kaltinančiu žvilgsniu, kartą net išsigandau, jog prieis ir vožtels kumščiu į stalą. Neprisimenu, jog būtume jiems kaip nors prasikaltę - kalbėjo Eglė.