Tyluma arba Periculum in mora

19 skyrius

Grįžusi namo aptikau Liną virtuvėje rūšiuojančią kažkokius dokumentus.

- Labas, - tarstelėjau.

- O, gerai, jog grįžai, norėjau tavęs kai ko paprašyti,- sumurmėjo.

Įsitaisiau ant kėdės prieš ją ir nužvelgiau virtinę sąrašų.

- Ko? - pasidomėjau.

- Em... Juk tau ryt nereikia į paskaitas? - pasitikslino.

Linktelėjau.

- Norėjau, jog nuvyktum iki Šiaulių. Planavau pati ryt ten važiuoti, bet bendradarbė susirgo, tad teks ją pavaduoti, o šiuos blankus būtinai reikia nuvežti į kitą padalinį ir surinkti parašus... Tai dėl beglobių vaikų pašalpų, - paaiškino. – terminai baigia sueiti, tad jei nepasiskubinsiu išmokėjimus vėl atidės mėnesiui.

- Žinoma, - sutikau, - vis tiek neturiu ką veikti, - nusišypsojau.

Dar šiek tiek pasikalbėjus su teta palinkėjau jai labos nakties ir nuėjau į savo kambarį. Prakiurksojusi pusvalandį šiltoje vonioje įsitaisiau savo lovoje, akys lėtai merkėsi nuo miego pojūčio. Nusišypsojau, juk miegas buvo toks retas malonumas mano gyvenime.

Šmirinėjau po namus basom kojom su šortais ir berankove palaidine. Rytas buvo saulėtas ir giedras, tačiau buvo jaučiamas besikaupiantis troškus karštis, spėjau, kad po pietų lis. Atsisėdau ant laiptų galiniame kieme ir ištiesiau kojas saulei, nebeilgai teks ja džiaugtis. Gurkšnojau mėtų arbatą ir klausiausi medyje čirškiančio paukščio.

Po pusvalandžio persirengusi ir susiruošusi kelionei įsitaisiau prie savo žalio automobilio vairo.

- Na, senute, judam, - sumurmėjau savo ne tokiam ir senam automobiliui.

Užsileidusi muziką išriedėjau iš kiemo. Važiuojant nepavyko išvengti minčių apie Liamą. Šįkart nesibaidžiau jų, reikėjo žvelgti tiesai į akis. Man jis patiko. Ir netgi labai, gal net per daug. Vis svarsčiau kada jis grįžo, ką veikė. Nejau jam tikrai buvo smagu Aistės draugijoje? Buvau beveik įsitikinusi, kad ji visą laiką nenuleido nuo jo akių ir nesustodama tauškėjo. Galbūt jam būtent to ir reikia? Negalėjau jo suprasti... Kelis kartus man minėjo, kad neieško draugų, o tuo labiau dar ko nors, tačiau jo veiksmai lyg prieštaravo tam.

Šiauliuose buvau dvyliktą valandą. Pastatas į kurį turėjau nueiti buvo apsuptas parko, pastačiau automobilį aikštelės pakraštyje ir neskubėdama nuėjau link pagrindinio įėjimo.

Po gero pusvalandžio išėjau lengviau atsikvėpusi, namo važiuoti dar neorėjau, tad palikusi mašiną nusprendžiau pasivaikščioti po artimiausias parduotuves. Užsukau į knygyną, kelias sendaikčių krautuvėles, radau kelis niekučius, kurie patraukė mano dėmesį. Taip pravaikščiojus beveik valandą grįžau prie mašinos.

Lėtai išvažiavau iš miesto. Nespėjus pasiekti pagrindinio kelio mašina staiga ėmė trūkčioti. Išsigandusi išsukau į kelkraštį ir mašina visai užgeso. Sutrikusi spoksojau į prietaisų skydelį. Pabandžiau vėl užvesti, veltui. Tada pastebėjau, jog benzino rodyklė buvo nukritusi prie nulio. Tuščias bakas.

- Negali būti, - sumurmėjau, gerai prisiminiau, kad dar buvo likę puse.

Vėl pabandžiau užvesti.

- Šūdas, - nusikeikiau rankomis trinktelėdama į vairą, mašina nejudėjo nė iš vietos.

Atsirėmiau į sėdynę ir atsidusau. Na ir kodėl taip turėjo nutikti būtent dabar? Puikiai žinojau, jog neturiu atsarginio bakelio degalų, kaip aš dabar nusigausiu iki namų? Pasėdėjus dešimt minučių išsiropščiau lauk. Danguje pasirodė pirmieji debesys, puiki, teks grįžti į miestą ir susirasti autobusų stotį arba artimiausią degalinę.