Tyluma arba Periculum in mora

16 skyrius

Per pietų pertrauką atsidūrusi kavinukėje pastebėjau, kad dar nėra nė vieno iš mano draugų. Atsisėdusi prie stalo ėmiau vartyti savo būsimo rašto darbo planą, teko jį greitai sukurti, nes tik prieš valandą sužinojau, kad jau šiandien jį teks pateikti. Staiga priešais mane atsisėdo Aistė.

- Klausyk, mes niekada nebuvome labai geros draugės, tačiau tu esi mano kursiokė, tad patariu daugiau nesikišti į mano reikalus, - piktai subambėjo mergina.

Nustebusi žiūrėjau į jos rūškaną veidą.

- Nesuprantu apie ką tu kalbi, - lėtai nutęsiau.

- Neapsimesk, - suprunkštė, - Kaip tu drįsai įsikišti į mūsų pokalbį? Ir tik nesakyk, kad tai padarei netyčia...

Ooo... Štai kur bėda. Žiūrėjau į ją išpūtusi akis nesumesdama ką atsakyti. Norėjau nusijuokti, mane linksmino Aistės "karalienės" kompleksas. Jau pirmais mokslo metais buvau pastebėjusi, jog ji mėgo kitus timpčioti už virvučių. Kai kurie žmonės tiesiog įpratę gauti viską, ko tik užsigeidžia.

- Klausyk... Aš tikrai apgailestauju jei taip pasirodė, - atsidusau pavargusiu balsu.

„Po galai, kur tas saldžiabalsis Darius, kai jo reikia?"

- Būčiau dėkinga jei daugiau nepasitaikytų tokie nesusipratimai, - sušnypštė pasilenkdama per stalą.

„Puikumėlis, turėsiu pakęsti dar ir jos jausmų priepuolius... Man užtenka ir savų. "

- Klausyk, Aiste, - pradėjau piktokai pasiremdama alkūnėmis į stalą.

- Sveikos, - staiga pasigirdo prikimęs balsas.

Stebėjau, kaip Aistei iš dešinės prisėda Liamas. Taip ir likau prasižiojusi.

- Labas, - sučiulbėjo ši pasisukdama į jį ir išsišiepdama taip, jog normaliam žmogui jau būtų išniręs žandikaulis.

- Nesutrukdžiau? - nekaltai paklausė.

Bukai spoksojau į Liamą. Nejau jis dabar sugalvojo apsimetinėti kvaileliu? Nesugalvojau priežasties kodėl jam tai turėjo būti naudinga.

- Žinoma, ne, - tuoj pat sučiauškėjo prisislinkdama arčiau.

Liamas šiek tiek atsilošė, tačiau neatsitraukė. Vis dar sėdėjau nustebusi, pajutau, kaip pradėjo pulsuoti smilkiniai.

- Kaip malonu, kad prisėdai šalia, taip netikėta, - burkavo toliau Aistė.

Nuo jos saldžios šypsenos man net bloga pasidarė. Pirmą kartą panorau nusimauti pirštinę ir paplekšnoti jai per ranką, kad tik pradingtų ta jos kvaila mimika, nesupratau, kas man darosi.

- Žinai, vis dėl to apsvarsčiau tavo pasiūlymą, - kreipėsi maloniai Liamas į Aistę.

Mano antakiai klausiamai išsilenkė, Liamas net nežvilgtelėjo, Aistė iš laimės vos nepašoko it vaikas, nors ir toliau stengėsi išlaikyti savo gundytojos vaidmenį.

- Tikrai? Sutinki?

- Taip, manau galime kur nors nueiti... Tik gal ketvirtadienio vakarą?

- Žinoma!

Nesupratau, kas čia darosi. Juk jis dar ryte lėkė nuo jos, kaip nuo velnio. Mano pulsas ėmė mušti piktą ritmą. Ir kaip jis drįsta visą tai sakyti man prieš akis?

- Manau aš jau eisiu, - vos išlemenau atsistodama, sukilęs pyktis kunkuliavo gyslose.

Aistė, regis, net neišgirdo mano žodžių, neįstengė nuleisti akių nuo Liamo.