Tyluma arba Periculum in mora

36 skyrius

Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, per daug baltą odą, kaip vijoklis tankius plaukus, jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje.

Liamas lėtai visu kūnu atsigręžė į mane ir aš užmiriau. Permainingi jausmai ėmė siausti viduje, akimirkai išsigandau, tačiau jaučiausi pati laimingiausia vėl jį matydama. Troškau pasileisti į priekį, įveikti mus tą skyrusį atstumą ir prisiglausti prie jo, kaip anksčiau, tačiau nežinia kas, ar mano savisaugos instinktas, ar Liamo žvilgsnis sulaikė nuo šio neapgalvoto veiksmo.

Akyra beperstojo urzgė ir vis garsiau, prisiglaudė prie žemės ir buvo pasirengusi šuoliui vos jis sujudės. Žinoma, galėjau apsisukti ir vėl pradingti miške, iš visos Liamo povyzos mačiau, jog jis vis dar nusiteikęs priešiškai, tačiau stovėjau ir stebėjau jį. Kategoriškai atsisakiau patikėti, jog jis man gali pakenkti.

Tyliai sušvilpiau atkreipdama vilkės dėmesį, jai pažvelgus rankos mostu parodžiau, kad atsistotų man už nugaros. Pastebėjau, kaip Liamo veide pasirodė vos matoma pašaipi šypsenėlė.

- Vis dėl to baiminiesi ar ne? - tylus jo balsas atsklido iki manęs.

Kilstelėjau akis į jį.

- Manęs nepriversi tavęs bijoti.

- Tuomet liepk jai pasitraukti.

Mano akys šiek tiek išsiplėtė. Paika baimė šmėstelėjo vos sekundei, tačiau spėjau, kad tai neprasprūdo jam pro akis. Nenorėjau pasilikti be Akyros, su ja visada jausdavausi labai saugi. Tačiau man nederėtų baimintis pasilikti vienai su Liamu. Juk jis negalėjo vos per kelias savaites pakeisti savo jausmų man. Pažvelgiau į šalia sėdinčią vilkę, kuri nasruose laikė neišlietą urzgimą.

- Akyra... Eik pabėgioti, - tyliai paliepiau.

Ji atsistojo ir nepritariamai suprunkštė, žengtelėjo žingsnį į priekį taip parodydama, jog nesitrauks.

- Akyra, - pasakiau įsakmiu tonu.

Ji stipriai nusipurtė ir ėmė bėginėti aplink mane lyg neapsispręsdama. Galiausi mostelėjusi galva nubėgo į miško tankmę. Žinojau, jog ji laikysis netoliese.

- Kaip aš anksčiau nesusivokiau, kad ji tavo.... Juk ji tau tada pakluso, - išgirdau Liamo samprotavimus.

Jis žvelgė į tą pusę, kur ji pradingo, tada vėl įsmeigė savo žvilgsnį į mane. Kurį laiką nė vienas nieko nesakėme. Tačiau aš mačiau milžinišką pasikeitimą jo akyse. Beveik galėjau įžiūrėti, kaip šaltis traukęs jo melsvai violetines akis, atsitraukia, lėtai nutirpsta. Jo veidas šiek tiek sušvelnėjo, atsirado jausmų atspindžiai: neviltis, švelnumas, liūdesys, neapsisprendimas, skausmas...

Nedrąsiai žengtelėjau link jo ir sustojau, vis dar negalėjau suprasti ar prieš mane stovi senasis Liamas. Akimirką pasvarstęs jis pats ėmė eiti link manęs, jo tamsios akys primygtinai nepaleido mano žvilgsnio. Jis sustojo visai arti, ištiesus ranką laisvai galėjau paliesti jo veidą, tačiau laukiau, kol jis pirmasis sujudės, nes vėl sustingęs spoksojo į mano veidą.

- Tai velniškai negerai... - sumurmėjo sau po nosimi, jog vos įstengiau išgirsti.

Nespėjus man sureaguoti viena jo ranka atsidūrė man ant liemens, kita - ant kaklo, stipriai mane prisitraukė ir šiltos lūpos užgulė manąsias. Netekusi žado akimirką nejudėjau, jis reikliai su tam tikru pykčiu, tarsi bausdamas niokojo lūpas.