The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

3 dalis

  Aš PRIVALAU nusipirkti užuolaidas, arba priprasti keltis 9 valandą... Atsidususi "išsitempiau" ir užsidengiau galvą su kaldra. Išgirdau, kad garsi muzika groja pirmame aukšte, be to mano kambarys kvepėjo blynais. Myliu blynus! Greitai išlipau iš lovos, prasitryniau akis, pasiėmiau chalatą ir išėjusi į koridorių pasukau į vonią . Akivaizdu, kad tai priklausė Jokūbui. Visa vonia buvo išklijuota juodais tapetais, o kvapas buvo stingdantis nosį.. Aš greitai atlikau gamtinį reikalą. Nuėjusi prie veidrodžio pradėjau valytis dantis. 

 - When you ready come and get it na na na na! - dainavau. 

Ką čia dainavau. Greičiausiai rėkiau. Aš buvau per daug užsiėmusi dainuodama ir šokdama prieš veidrodį, kad neišgirdau, kai atsivėrė durys ir pusnuogis Jokūbas įėjęs pastūmė mane į šoną. 

 - Amm? Nematai manęs čia? - išspjovusi vandenį pasakiau. 

 - Mano vonia, - garsiai sumurmėjo jis, - mano namas, mano taisyklės. 

- Gerai. Bet aš atėjau čia pirma, tad prašau, palauk savo eilės. 

Languotos pižaminės kelnės buvo nusmukę žemaaaai ant jo klubų. Matėsi juodi apatiniai. Jis nusižiovaujo ir pasiėmęs savo dantų šepetuką užsidėjo MANO dantų pastos. Susinervinus nusprendžiau jį ignoruoti ir pabaigti valytis dantis. Kol valiausi dantis, jaučiau, kad Jokūbas žiūri į mane pro veidrodį. 

 - Nusifotografuok, galėsi pasikabinti kambaryje, - tai pasakiusi pasiėmiau plaukų šukas ir pradėjau šukuotis susivėlusius plaukus. 

- Neprimėtyk plaukų į mano kriauklę, - pilna burna pastos pasakė Jokūbas. 

- Užsičiaupk, - permečiau savo plaukus per petį ir nusipraususi veidą pridėjau, - manau, kad nuo dabar kol mes "dalinsimes" vonios kambariu, tu turėtum apmažinti produktus plaukams. 

Mėlynos akys atsisuko į mane: 

- Mes nesidalinsim nieko, - pasakęs tai Jokūbas nusivalė veidą ir sukryžiavęs rankas atsirėmė į kriauklę. 

Mano akys nukrypo tiesiai į jo raumenis. Damn - pagalvojau. Papuršiau galvą ir atšoviau: 

- Nežinau ar pastebėjai, ar ne, bet čia taip pat mano namas! 

- Pastebėjau, - jis mirktelėjo ir pastūmęs mane pridėjo, - bet mes vistiek nesidalinsim. 

                          ***

 - Princese, ar tu tikrai nenori, kad tave pavėžėčiau? Aš nieko neveikiu. 

Perverčiau akis ir atsisukusi į mamą pasakiau:

- Ne, ačiū. TIKRAI nenoriu. 

Mama perbraukė savo plaukus su ranka ir pažiūrėjusi į Andrėją prabilo: 

- Mielasis, ar toli prekybos centras? 

- Visai netoli, už kelių kvartalų, - linktelėjo galvą jis, - galbūt Jokūbas tave gali nuvežti? Ji vairuoja, ar žinojai? 

 Negali būti!! 

- Jis vairuoja? Argi jam ne 17? 

- Tai pats tas amžius pradėti, - nusišypsojo Andrėjas. 

 - Pasisekė jam, - sumurmėjau, - aš vis dėlto eisiu, prie to pačio prasimankštinsiu. 

Pamojau mamai ir išėjau. Andrėjas buvo teisus, užtrukau tik 20 minučių. Prekybos centras buvo didžiulis - restoranai, drabužių ir batų parduotuvės ir pilna vaikų mano amžiaus. Nusprendžiau pažiūrėti kokių užuolaidų čia yra. Kai tik įėjau į parduotuvę išgirdau juoką už nugaros. 

- Manau, kad galėtum nusipirkti šitas. 

Atsisukusi pamačiau vaikiną, kuris rankose laikė šviesiai mėlynos spalvos užuolaidas. Be to, vaikinas buvo gan patrauklus.. 

- Dėkui, - nusišypsojau, - tu čia dirbi? 

- Dėja taip.

 - Dėja taip? 

- Tarp mūsų šnekant, alga čia labai šūdina, - nusivylusiai pasakė jis. 

- Aš Ana, - nusijuokiau. 

- Ignas, - jis ištiesė savo ranką ir aš ją "papurčiau" - , ko šiandien ieškai, Ana? 

- Aš neseniai atsikrausčiau čia, todėl man reikia užuolaidų. 

- Atėjai teisinga kryptimi, - pasakęs tai, Ignas nuėjo prie prekystalio ir pradėjo pakuoti užuolaidas. 

- Gal norėtum susitikti kokią dieną? - greitai paklausė jis.

 - Um, žinoma, - nusijuokiau ir išraudau. 

 - Ateik čia rytoj, praskaidrinsi man dieną. 

Šventas šūde, ar tai pasimatymas? - pagalvojau. 

- Sutarta. 

                      ***

  Kai grįžau namo, mama atrodė nervingai. Ji tikriausiai pyko ant manęs,nes aš jai neskambinau. Anaiptol aš net neturiu telefono. 

- Pasimetei? - paklausė ji vos tik išgirdusi jog aš jau namie.
- Ne, - sumurmėjau. 

- Kas atsitiko? Anastasija, tau tikrai neprireikė 5 valandų nusipirkti užuolaidas, - pasakė mama ir sukryžiavo rankas. 

- Um, aš po to nuėjau nusipirkti maisto.
- Ir užtrukai 5 valandas? 

Dūsaudama perverčiau akis ir nenoriai atsakiau: 

- Aš šiek tiek laiko praleidau su vaikinu, kuri sutikau parduotuvėje. 

- Vaikinu? - pakėlė antakius mama.

- Taip. Kas čia tokio?

- Kas čia tokio?! - mama jau būtų gerai man smegenis "perplovus", bet jai suskambo telefonas, - čia vedybų planuotojas, privalau atsiliepti.

Ačiū Dievui - pagalvojau.

- Aš su tavim dar nebaigiau, panelyte.

Ignoravau ja. Užlipau į savo kambarį ir užtrenkiau duris už savęs. Mečiau švarką ant lovos ir nespėjusi isijungi televizoriaus išgirdau, kad durys atsidarė.

- Mam, juk sakiau, kad tarp mū, - sustojau viduryje sakinio kai pamačiau, kad tai buvo Jokūbas, - ko nori?

- Tiesą sakant, net nežinau kas juokingiau, - prikando lūpą jis.

- Kas?

- Tai, kad tu neturi telefono, arba tai, kad gyvendama mieste vos kelias dienas sutikai vaikiną.
- Kada tu nustosi klausytis svetimu pokalbių, - atšoviau.

Jokūbas paėmė mano kuprinę ir papurtė ja taip, kad iškrito viskas kas ten buvo - makiažas, traškučiai, pakelis pieštukų ir užuolaidos. Jis atsitūpė ir pakėlė lūpdažį: 

- Šlapi ir pašėlę? Nesitikėjau to iš tavęs. 

- Tai lūpdažių firma, kvaili. 

Nuėjau prie Jokūbo ir išplėšusi lūpdažį iš rankų tariau:

- Prašau išeik. 

- Bet aš ką tik atėjau, - jis ištiesė ranka ir pasiėmė traškučius. 

- Jie ne tavo. Atiduok.

- Gerai, pasiimk, - Jokūbas ištiesė ranką, bet kai tik aš ją pasiekiau jis pakėlė traškučių pakelį į viršų, - galvojai, kad taip lengvai atiduosiu?

- Tu per daug žaidi, murmtelėjau. 

Soz, kad ilgai neįkėliau. Vote ;)