The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

58 dalis

Amelija sukryžiavo rankas ties krūtine ir palenkusi galvą į šoną šelmiškai nusišypsojo. Jau buvau pamiršusi, kad stoviu prieš Jokūbą nuraudusi, bet kai jis atsiduso greitai atsitraukiau nuo jo. Norėjau pasiaiškinti, bet Amelija mane pertraukė:

- Palauk, palauk. Leisk atspėti. Tai nėra taip kaip atrodo?

- Ne, - užrėkiau, - tai nėra taip kaip atrodo!

- Iš tikrųjų tai yra taip kaip atrodo, - nusijuokė Jokūbas.

Išsigandusi atsisukau į jį.

- Ką? Nėra jokio tikslo meluoti, - pridėjo.

Jaučiu nerimą, kaltę ir baime vienu metu.

- Visada galvojau, kad kai užtiksiu jus abu, Agnė bus ta, kuri sakys tiesą, - pervertė akis Amelija ir galvos mostu parodė į Jokūbą, - bet tai buvai tu! O tai mane tikrai nustebino. 

Jokūbas patraukė pečiais ir ranka perbraukė per plaukus.

- Kai užtiksi mus? - parodžiau pirštu į save ir Jokūbą, - iš kur tu iš vis žin....

- Buvo lengva suprasti. Jokūbas dažnai žvilgčioja į tave,  nekenčia Igno, kai jis ateina nepranešęs, - prisimerkė ji, - Net nepradėsiu šnekėti apie šyptelėjimus vienas kitam. Ir oh... tavo facebook. 

- Ką? 

- Manau tau reiktu išvalyti istoriją. Net nebesuskaičiavau kiek kartų buvai blondino Facebook'e. 

Mano veidas įkaito  nuo jos žodžių. Ignoravau Jokūbo įsmeigtą žvilgsnį į mane ir jo juoką.

- Tu tikrinai mano facebook? - paklausiau.

Amelija linktelėjo.

- Kai pirmą dieną čia atėjau, mačiau jus apsikabinusius. Ignas sakė, kad jis tau labai patinka, bet aš supratau visai kitą. Tu tiesiog esi apsimetelė kalė, - pakėlė antakį Amelija, - taip, gerai mane išgirdai. 

Ji nutilo ir laukė kol mes kažką pasakysim, bet neivienas neprakalbo. Aš tylejau, nes stengiausi įtikinti save jog ji trejais metais jaunesnė už mane ir nederėtu trenkti jai į suknistą veidą, o Jokūbas - jis vis dar juokėsi iš Amelijos. 

- Ir žinai kas visą šį reikalą padaro dar geresniu? Kai atėjom antrą kartą pas tave, pasakei jog Jonas yra tavo brolis. Suknistai puiku!

- Ei, - sumurmėjo Jokūbas, - rink žodžius, vaike.

- Įšdrysk pavadinti mane vaiku dar kartą, - sušnypštė ji.

- Ar tai grasinimas? - paklausė Jokūbas pusiau šypsodamasis, - Tu kažkam pasakysi?

- Galbūt.

- Sakyk, - atsirėmė į kriauklę, - man tai iš vis nerūpi. Galiu duoti savo telefoną, pradėk nuo mano tėčio.

Jokūbas ištraukęs telefoną ištiesė jį Amelijai ir tada aš supratau, kad jie abu sušikti bepročiai. Pasilenkusi pagriebiau telefoną ir įsidėjau į kišenę. 

- Ar tu beprotis? Ką tu darai?

Amelija nusijuokė, o Jokūbas pervertė akis.

- Aš darau tai, ką ji nori, kad mes darytume. 

Papurčiau galvą ir paėmiau jį už rankos atsukdama į save.

- Ne! Jokūbai, niekas apie tai neturi sužinoti. 

- Tau patiktu tai, ar ne? - paklausė mergaitė ir ištiesusi pradėjo kažką skaičiuoti ant pirštu , - meluoti savo mamai, Ignui, sa....

- Ar gali sušiktai užsičiaupti? - išrėkiau. 

Puse manęs nori nulupti visus jos plaukus nuo galvos, bet pasilikau stovėti savo vietoje. Jeigu vėl sunervinsiu Ameliją dar kartą, ji tikrai kažkam prasitars apie tai. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Kai atsimerkiau, Amelijos veidas buvo susiraukęs ir ji pervertė akis.

- Tu tokia dramatiška, - atsisuko į Jokūbą, - greičiau atnešk rankšluosčius, nes mano plaukai saulėje neišdžius, - tai pasakius atsistumė nuo durų rėmo ir pranyko. 

Lyg užhipnotizuota žiūrėjau į vieną tašką sienoje prieš atsisukant į Jokūbą:

- Mes turime eiti paskui ją! - sušnibždėjau. 

- Kam? Aš nesijaudinu, - patraukė pačius jis ir pasilenkęs atidarė lentyna, - Jai kiek? Trylika? Ką ji gali padaryti, Ana? 

Per pilvą perėjo keistas jausmas ir nepajautusi užrėkiau ant jo:

- Ką? Ar tu pamiršai kas čia ką tik nutiko? Tu jos negirdėjai? - nykščiu parodžiau durų link, - Amelija manęs nekenčia, Jokūbai. Ji pasakys visiems. Ir kodėl tu jai vos neatidavei telefono?! Ar tu psichas, Jokūbai? Kodėl tai norėjai padaryti? 

Jokūbas pažiūrėjo į mane ir pakėlęs antakius nusijuokė:

- Wow, tau tikrai reikia nusiraminti.

Susilaikiau nerėkusi ant jo bent vieną kartą. Aš jau pavargau nuo žmonių, kurie man liepia nusiraminti. Užmerkiau akis ir suskaičiavau iki 10 kol Jokūbas tesė:

- Plius, pasidarė mažiau žmonių nuo kurių turėsim tai slėpti.

Širdis daužosi lyg pašėlus.

- Ne, ne! Tai nieko gero nežada, Jokūbai. Kas jeigu Ignas arba Rokas apie tai sužinos? Kas jeigu mūsų tėvai apie tai sužinos? O Dieve, mano mama. Tavo tėtis! - susiėmiau rankomis už galvos, - Ne, ne, tai labai negerai. 

Jokūbas pervertė akis.

- Kodėl man turėtu rūpėti ką galvoja Ignelis ar Rokas? Jie nėra mano draugai. Kaip manai ar vaikas labai supyks jeigu pamiršiu jai nunešti rankšluostį po viso to kas atsitiko? 

Ignoravau jį. Nesuprantu kodėl Jokūbas nekreipia dėmesio į Amelijos žodžius. Vaikščiojau pirmyn ir atgal vonioje vis galvodama ką turėsiu pasakyti Amelijai kai grįšim į apačią. 

- Ji mus apšmeiš, - sušnibždėjau.

- Kam tai rūpi? - sumurmėjo Jokūbas.

Susiraukiau.

- Kam rūpi? Kaip drįsai tai sakyti? Tau nesvarbu, kad ji gali pasakyti viesiems apie mus? - jis patraukė pečiais, o aš papurčiau galvą, - Negaliu tavimi patikėti. 

Tyliai pastūmiau vonios duris plačiau ir išėjau į savo kambarį. Užtrenkusi duris atsisėdau ant žemės ir atrėmiau galvą į kelius. Argi Jokūbas nesupranta, kad tai labai blogai? Amelija gali viską sugadinti vienu sakiniu. Vestuves, mamos įsipareigojimą, mūsų naują namą.

Šudas, tai blogai. Pradėjau daužyti galvą į kelius. Kodėl, bang, tai, bang, atsitiko, bang.

Beldimas į duris sugražino mane į tikrovę. Negalvoju dabar apie Jokūbą. Jeigu jis negalėjo priimti to rimtai,kas ką tik įvyko, nemanau, kad jis išklausys mane.

Nauja dalis!:))) Black friday, o aš turiu mokykloj sėdėt. Ok.

Vote^^