The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

49 dalis

Jis pakilnojo antakius. Visi stebėjom Roką apie minutę, bet tada atsidusom.

- Ew, - pasakė Ignas pažiūrėdamas į blondinę, tada atgal į raudonplaukį; papurtė galvą iš nusivylimo, - žmogau, tu rimtai? Ji praktiškai kūdikis. 

- Ir mano mažoji pusseserė, - niūriai sumurmėjo Karolina ir metė servetėlę į Igną, bet nepataikė. 

Amelija patraukė pečiais ir pasakė kažką panašaus į "aš darau ką noriu su savo kūnų" ir mes grįžome prie vakarienės valgymo. Šakučių brūžinimas į lėkštes užpildė kambarį. 

Raumenys prie mano inkstų geldelės įsitempė, bet greitai atsipalaidavo, kai pajutau, kad Jokūbas pradėjo vėl masažuoti. Uždėjau savo ranką ant jo. Kai atsisukau pažiūrėti į jį, jis vis dar žiūrėjo į Ameliją lyg negalėtų patikėti ką ji ką tik pasakė. Nestipriai pastūmiau jį. 

Jokūbas staigiai atsisuko į mane. 

- Oh, tau vis dar reikia tab......

Aš linktelėjau ir jis pradėjo stotis, bet greitai sugriebiau jo riešą su dviem rankom. 

- Aš pasiimsiu.

- Ne, aš atn......

- Jokūbai, - nusijuokiau, - juk reikia man, o ne tau. Aš atsinešiu.

- Gerai, whatever. 

Tyliai nusijuokiau. Jis toks atkaklus. Deja, kai paleidau jo ranką, Jokūbas padėjo lėkštę man ant kelių ir nubėgo link laiptų. Atsisukau pažiūrėti į jį, o jis tik mirktelėjo. 

Perverčiau akis. 

- Tavo brolis karštas, - pasakė Amelija, - net ir su juoda akim. 

- Jis man ne bro.... - sustojau viduryje sakinio, nes nežinau ar išgirdau ją teisingai, - palauk, ką? 

- Tavo brolis? Jis karštas. Kiek jam metų? - pakartojo ji, atsirėmė į sofą, parašė kažką per kompiuterį ir atsisuko į mane laukdama atsakymo.

Nusijuokiau, nes galvojau, kad ji juokauja. Pažiūrėjau į Karoliną lyg prašydama pagalbos į atsakymą, bet ji tik pasuko galvą į šoną.

- Tai kiek jam metų?

- Ką? - vėl nepatikliai pasakiau. 

Pažiūrėjau į Igną, bet jis net nekreipia dėmesio į mus.

- Jis aiškiai jai per didelis. 

- Nežinau, Ana, - nusijuokė Rokas braukdamas ranką per plaukus, - ji draugavo su vaikinu trejais metais vyresniu už ją. Manau, kad ji turi šansą. 

Jis pasilenkė šiek tiek į šoną paimdamas šakutę iš Amelijos lėkštės.

- Valgysi tai? - parodė į viščiuką. 

- Na, kadangi tiek gerų žodžių pasakei apie mane - gali pasiimti, - pervertė akis ji.

- Tu geriausia, - pasakė jis ir pasižiūrėjo į mane, - Ana, turėtum pasimokyti iš Amelijos.

- Žinoma, - sarkastiškai pasakiau ir atsisukau į Ameliją. Kad galėčiau dar ilgiau ją ignoruoti - įsipyliau sulčių į stiklinę ir pradėjau gerti. 

- Agneee, - pašaukė Amelija dainuodama mano 'vardą'. 

Net nesiruošiau eikvoti jėgų ir ją pataisyti, nes senai buvo aišku jog ji mane vadina taip tyčia. 

- Amelijaaa, - dainavau atgal.

Ji vėl paklausė to paties klausimo. Mane tai jau tikrai  nervuoja.

- Rimtai, Jokūbas tau per didelis. Tau tik 14.

- Ir? Amžius tik skaičius.

Rokas vos neišspjovė maisto, kurį dabar kramtė ir pasilenkęs davė jai "penkis". 

- Tu tikrai kietas vaikas. Tu sukurta tam. Mokykis, Ana, mokykis.

- Aš stebėjau jį visą vakarą. Aš noriu jo. 

Nesusilaikiau ir nusijuokiau.

- Tu negali jo turėti. Jis ne gyvūnas, kad galėtum tiesiog jį pasiimti, - vėl nusijuokiau ir pažiūrėjau į Karoliną, - tu girdėjai ką ji pasakė?

Karolina nusijuokė ir patraukė pečiais, tada persisuko ant šono ir prisiglaudė prie Roko. Paėmusi jo ranką pabučiavo ir pratęsė filmo žiūrėjimą. Stebėjau juos kelias minutes. Pavydžiu, kad jie gali tai daryti nors ir Amelija yra viename kambaryje. 

- Argi tau rūpi? - Amelija išblaškė mano mintis. 

- Rūpi? Nei kiek, - bet jeigu rūpėtų, tai tik vienas dalykas - kaip tu liepi Jokūbui liesti savo kūdikio krūtis, ew - pasakiau mintyse, - jeigu labai nori sužinoti - jam 17.

- Puiku. Duok kokių patarimų.

- Kam? 

- Kaip tai kam? - nusijuokė ji, - aš niekada nebučiavau vaikino su auskaru lūpoje. 

Išsižiojau. Kitame sofos gale pasigirsta Karolinos balsas:

- Hm, man irgi neteko bučiuoti, - ji pasižiūrėjo į Roką.

- Nope. Net neklausk. Atsakymas yra ne.

Karolina iškišo liežuvį jam ir atsistojo.

- Einam į lauką. 

- Mažute, manau jog vis dar lyja, - pasižiūrėjęs pro langą atsakė Rokas. 

- Na ir? Čia tvanku kaip pragare. Einam bent įkvėpti oro, - tai pasakiusi pagriebė stiklinę su limonadu ir patempė Roką už megztinio.

- Ne, pasėdėk čia su manim, - suverkšleno Rokas. 

Jis paėmė jai už liemens ir bandė pasisodinti ant kelių, bet Karolina išsisuko iš jo gniaužtų ir tampė Roką už megztinio:

- Nagiiii, Rokai. Dėl manęs. 

Jis bambėdamas atsistojo, o Karolina šyptelėjo. Ji pradėjo tempti Roką verandos link. Jis atsisuko į mane dramatiškai pirštu perbraukdamas sau per kaklą. Prisiminiau, kai Jokūbas sakė, kad Karolinai tereikia pamojuoti "šuniui" prieš nosį su kaulu ir nusijuokiau.

- Kas tokio juokingo? - apsisukusi pamačiau Jokūbą laikantį vandens buteliuką.

- Ką tik pasakiau anekdotą, Anastasija sakė, kad jis juokingas, - įsikišo Amelija ir pamerkė akį, - nori išgirsi? 

Jokūbas atsisėdo šalia manęs ir įdėjo į ranką dvi tabletes. Jis žvilgtelėjo į Ameliją purtydamas galvą:

- Ne, dėkui. Kur jie eina? - su ranka parodė į Roką ir Karoliną, - Prašau pasakyk, kad jie jau išeina, o šitie atsilieka.

- Ne visai.

Amelija apsimetė, kad negirdi jog mes šnekame ir vis tiek pradėjo sakyti savo juokelį:

- Tuk tuk.

- Aš ką tik sakiau, kad neno, - atsiduso jis, - kas ten?

- Nutrūkusi karvė.

- Nutrukusi karvė k....

- Muuu.. - Amelijos akys sužibėjo ir ji nusijuokė, bet vis dar atrodė šelmiškai, - supratai Jokūbai? 

- Taip, supratau, - tyliai nusijuokė jis.

- Nori išgirsti dar vieną? 

- Um, žinoma, - atsirėmė ant fotelio. 

Nauja dalis!:))) Labai keistai skamba tas "juokelis" kai išverti į lietuvių kalbą :DD but oh well ;p

Vote ^^