- Iškrypėlis
- Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų.
- Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau.
- Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio.
- Neišdrįsi.
- Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėl...
Jokūbo nosis namo plaukuose, mūsų kojos susipynusios kartu, štai kaip viskas atrodė, kai atsikėliau kitą rytą šiltuose jo pataluose. Langai buvo šiek tiek praviri. Šilta ryto oro banga perėjo per kambarį. Jaučiausi žvali. Mintyse truputi pykausi su savimi – kaip aš galėjau nesugrįžti miegoti į savo kambarį...?
Pasistengiau nepažadinti miegančio vaikino šalia manęs. Švelniai nuėmiau jo ranką nuo savo liemens ir atsisukau į jį. Jokūbas be pusplikis, ji mėtėsi kažkur ant grindų. Šviesūs ir susivėlę plaukai krito jam ant kaktos. Perbraukiau jam per plaukus. Norėjau pažiūrėti ar tai jį pažadins.
Perbraukiau ranka per visus jo plaukus ir šiek tiek pakutenau kaklą. Jokūbo mėlynos akys atsimerkė ir lėta šypsena atsirado jo veide. Šventoji Marija – jis tooooks mielas!! Susigėdęs Jokūbas panarino galvą į pagalvę ir sumurmėjo:
- Ką čia darai?
- Um, nieko, um , kažkas buvo tavo plaukuose, - paslėpiau ranką po kaldra.
- Turėtum mažiau rūpintis apie mano plaukus, daugiau - apie savo, - žaismingai pamerkė akį, - tavo plaukai atrodo kaip žiurkių lizdas.
- Neatrodo! – trenkiau jam per petį ir užsikišau plaukus už ausies.
- Nemeluoju, - nusižiovaujęs pasirėmė ant alkūnės, - kada tavo gimtadienis?
- Už trijų savaičių, kodėl klausi?
- Manau reiktų pradėti tave mokinti kaip vairuoti mašiną, jeigu tokią tikrai gausi.
- Rimtai? – iš nustebimo atsisėdau lovoje.
Linksėdamas jis atsistojo ir nuėjo prie spintos. Negalėjau atitraukti akių nuo Jokūbo raumenų ir V line. Mane tai blaško. Labai.
- Mėgaujiesi vaizdu? – atsisukęs nusijuokė.
Greitai apsimečiau jog apžiūrinėju nagus. Tada išlipau iš lovos ir nuėjusi prie durų atsakiau:
- Nelabai. *** - Prieš pradėdama vairuoti turi patikrinti veidrodėlius, - rankos mostu parodė.
Jokūbas nuvairavo į tuščią gatvę, kurioje jis man leido perimti jo vietą už vairo. Tikrai nenoriu sudaužyti Jokūbo automobilio.
- Žinau, aš ne kvaila, - murmtelėjau šiek tiek susinervinusi.
Iš tikrųjų aš labai susijaudinusi ir klausausi kiekvieno menkniekio, ką sako Jokūbas. Jis pasižiūrėjo į mane su rimtu veidu.
- Ana, tau reikia nusiraminti. Tu įsitikinus, kad jau gali vairuoti? – maža šypsena atsirado Jokūbo veide.
- Aš gimiau pasiruošus. Tikiuosi tavo mašinai nieko neatsitiks, - mirktelėjau.
- Jeigu kažką padarysi mano automobiliui, aš prisiekiu, paskandinsiu tave baseine.
- O Dieve, aš pasistengsiu. Nešik į kelnes, Jokūbai.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
