The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

39 dalis

- Bučiau dar laimingesnis jeigu galėčiau tave pa......

           ***

Telefono skambesys nutraukė Jokūbą. Ai rimtai, Ignas. Paėmiau telefoną ir atsiliepiau:

- Taip?

- Kažkas labai norėjo su manimi susitikti. Tikėjausi, kad lauksi lauke ir skaitysi knygą, - nusijuokė.

- Palauk, būsiu už minutės, - perverčiau akis. 

Padėjusi ragelį paėmiau kuprinę ir įmečiau vis dar sušalusių žirnelių maišelį į vidų. Jaučiau, kad Jokūbas mane stebėjo, kai kelis kartus perbraukiau šukomis per plaukus, pasidažiau lūpas ir šiek tiek pasikvepinau. Tikėjausi jog jis kažką pasakys, bet nieko.

Atidariusi savo kambario duris atsisukau į Jokūbą:

- Um, aš grįšiu vėliau.

- Tu išeini?

- Trumpam.

Jokūbas palydėjo mane iki durų ir stebėjo kol moviausi batus. Atrodo lyg būtų sutikęs pirmą kartą. Pagriebiau automobilio raktus ir dariau duris.

- Woah, ką tu darai? - Jokūbas uždarė duris. 

- Kas?

- Ana, tu negali vairuoti, dar neturi teisių. 

- Aš nieko nevairuosiu, Jokūbai, - susiraukiau, - aš leisiu Ignui vairuoti mano automobilį ir jis turi teises.

Jokūbas nusijuokė, nustojo ir nusijuokė dar kartą. 

- Neleisi. Padėk raktus į vietą. Dabar.

- Ką? Kas tau su galva negerai? Traukis. 

- Tas idijotas negali vairuoti suknisto dviračio! Aš neleisiu tau sėsti į vieną automobilį su juo!

Nieko neatsakiau. Pažiūrėjau į Jokūbą "pabandyk pasakyti dar vieną žodį" žvilgsniu ir atidariusi duris išėjau į lauką. 

Niekur nemačiau Igno ir jau galvojau, kad turėsiu grįžti atgal ir skambinti jam, bet vėliau pastebėjau telefoną ir patį Igną netoli verandos. 

Jis su akiniais, kurie jį padaro dar mielesniu. Bet tai ne tas dalykas, kuris privertė mane išsižioti. Igno palukai dabar trumpi ir tik kelios garbanos jam ant kaktos.

- Woah, - nusijuokiau, - tu nusikirpai plaukus!

Ignas pakėlė akis ir užrakinęs telefoną nusišypsojo. 

- Kaip matai. Na, iš tikrųjų juos nukirpo Rokas. Plaukai neturėjo būti tokie trumpi, tas šiknius vienoje pusėje nukirpo daugiau, tai žinia.... - apsigynė jis. 

- Atrodo labai gerai, - šyptelėjau.

- Dėkui. Kas atsitiko tavo rankai?

- Nieko baisaus, - sarkastiškai pasakiau. 

Ignas nusijuokė ir prieš jam spėjant ką nors pasakyti Jokūbas įžengė į verandą. 

- Nenorėjau įsiterpti į jūsų asmeninių gyvenimų pasakojimą, bet Ana eik atgal į vidų. 

Ignas suraukė akis ir atsisuko į mane sutrikusiu žvilgsniu

- Eime, ignoruok jį, - pasakiau. 

Jis dar kartą žvilgtelėjo į Jokūbą ir sudvejojęs apsisuko laiptų link. 

- Klausyk jos jeigu nori, bet prisiekiu, kad išvažiuosi iš čia su sulaužyta nosim. 

Ignas sustojo ir atsisuko atgal. Mano akys išsiplėtė:

- Jokūbai, kas po galais tau užėjo?!

- Tu man grasini? - nusijuokė Ignas

- Galvok kaip nori. 

- Na iš ten kur aš kilęs, žmones tai vadina grasinimu ir žinai, draugai, su kuriais aš gerai sutariu, nelabai priima tokius juokelius. 

- Ar tau atrodo, kad man rūpėtu iš kur tu ir kas tavo draugai? - Jokūbas atkirto.  

Perverčiau akis ir švelniai paėmus Ignui už rankos pradėjau jį vesti laiptais. 

- Jokūbas nieko nepadarys, tiesiog einam.

- Nah, jis dabar mane sudomino. 

Pasižiūrėjau į Jokūbą.

- Jokūbas tau nieko nepadarys, Ignai. Einam

Jokūbo mėlynos akys gresmingai buvo nukreptos į Igną. Jis lėtai kvėpavo ir iškėles abi rankas į viršų pagaliau prabilo:

- Žinai ką - ji teisi. Tiesiog eik.

Ignas nusijuokė ir pervertė akis.

- Suknistas nevykėlis.

Po jo žodžių viskas vyko "slow motion". Jokūbas pradėjo bėgti link Igno, visą svorį sutelkęs į savo kumštį stipriai trenkė jam ir žalių akių vaikinas krito ant šalto cemento. Nuo smugio kraujas staigiai pasipylė iš Igno burnos. 

- Jokūbai, - surėkiau, - kas per šūdas?!

Ignas nusispjovė ir nusivalęs kraują pridėjo:

- Pripažinsiu, vaike, gan neblogas smūgis.

Jis staigiai atsistojo, pervertė Jokūbą ant žemės ir apsižergęs jį pradėjo daužyti. 

Aš nežinau kaip aš dabar jaučiuosi. Artodo lyg verkiu, bet negaliu su tuo sutikti, nes aš per daug užsiėmusi rėkimu.

- Ignai! Nulipk nuo jo! - užlipau ant laiptų ir paėmusi Igno rankas pastačiau jį ant kojų, - baik!

- Gerai, baigiu, baigiu, - iškėlė abi rankas į viršų.

Jokūbas taip pat atsistojo. Jo krūtinė greitai kilnojosi nuo dažno kvėpavimo. Lūpa praskelta, o po akim mėlyna. 

- Jokūbai, kodėl tai padarei? - išrėkiau.

Jis nieka neatsakė.

- Velniop visą šitą šūdą, dinkstu iš čia, - pasigirdo Igno balsas. 

- Palauk manęs, - nusivaliau akis ir įsikabinau į ranką.

- Tu vistiek eisi su juo? - tyliai paklausė Jokūbas. 

Atsisukau į jį ir prikandusi lūpa stengiausi nebeverkti:

- Dabar žinai kaip aš jaučiausi...

Nauja dalis!:))) Čia TIEK daug įvyko. Omg aš net nesitikėjau, kad jie susimuš :oo Dar negaliu atsigaut:D 

Vote^^