The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

33 dalis

Ji žiūrėjo į mane ramiu veidu.

- Sutvarkyk, kai baigsi sutvarkyk virtuvę, o tada padėsi man užklijuoti kvietimus į vestuves. Tai ne bausme, tu man padedi, nes esi pirmoji pamergė. 

- Na, jeigu jau taip, tai nebenoriu ja būti, - žvilgtelėjau į ją, - girdėjai mama? NE-BE-NO-RIU.

- Nebūk tokia dramatiška. Greičiau pradėsi – greičiau baigsi. 

Tai pasakiusi užsikišo plaukus už ausų ir nuėjo į svetainę. Negalėjau savęs sustabdyti.

- Atrodai šlykščiai su tais džinsais.

- Aš irgi tave myliu, princese. Pasistenk pabaigti iki vakarienės.

                    ***

Sėdėjau koridoriuje apie 30 minučių ir piešiau figūrėles su pirštu ant grindų. Manau, kad turėčiau pradėti. Pažįstu mama – ji man lieptų čia sėdėti iki tol kol pabaigčiau. Su taip žodžiais pasiėmiau šiukšlių maišą ir kibau į darbą.

                   ***

Po valandos su puse rankose laikau jau TREČIĄ šiukšlių maišą ir galiu teigti jog oficialiai nekenčiu Hemmings šeimos. Rimtai. Kas laiko pasenusius daiktus savo spintoje? Jeigu pažiūrėčiau atidžiau, tikrai galėčiau rasti visus daiktus ir žmones kurie dingo Bermudų Trikampyje. 

Susinervavusi pasistiebiau ant pirštų galų ir pabandžiau nuimti knygas kurios buvo lentynoje. Pasirodo – ten nebuvo vien tik knygos.

- Ah! - surėkiau kai antklodės, žaislai ir knygos nukrito ant galvos.

- Kas per šūdas! - nusikeikiau 

Kažkas sunkaus ir kieto nukrito man ant peties. Paspyriau riedučius ir atsiklaupusi ant žemės užsiėmiau už peties, kurį baisiai skaudėjo. 

- Ei, atsargiau. Laimėjau 5 talentų šou su jais, - pasigirdo balsas.

- Nejaugi, - perverčiau akis.

Jokūbas linktelėjo ir atsigėrė kažko iš puodelio, kurį laikė rankoje. 

- Jo. Aš ir mano draugas. Mes šokom (su riedučiais) pagal dainą, kurią dainuoja, um......Palauk, net neprisimenu, -Jokūbas pasuko galvą į šoną, - reikės paklausti draugo, jis tikrai žinos.

Norėjau jam pasakyti, kad man nerūpi, bet patylėjau. Atsirėmiau į sieną. Jokūbas lėtu žingsniu artinosi:

- Viską tvarkai viena? Užtruksi amžinybę. Reikia pagalbos?

- Taip, - prisipažinau, - būtų neblogai.

Jis linktelėjo. Nurijęs dar vieną gurkšnį gėrimo išsitraukė telefoną ir pažiūrėjęs kiek dabar valandų prabilo:

- Dar tik 20:00, paskambink savo draugui Igneliui ir pasikviesk jį, kad tau padėtų. Tada jis galės miegoti čia, nes tamsoje važiuoti su dviračiu nesaugu. Nežinai kas galėtų tam vaikui atsitikti. Atsiprašau – tavo vaikinui. 

- Dink iš akių, - sušnypščiau.

- Žinoma, - jis apsisuko eiti laiptų link, - ir, um, jeigu rasi dvi rausvos spalvos kolonėles, padėk jas į šoną. Įmečiau jas į spintą prieš kokius 5 metus, tuomet turėjau mokyklinį projektą su mergina, - su tais žodžiais jis pagaliau atstojo nuo manęs.

Žymiai vėliau tą patį vakarą, kai baigiau tvarkyti Andrėjaus spintą, sukroviau dėžes su drabužiais į garažą ir padėjau mamai užklijuoti visus laiškus su pakvietimais viduje, paskutinis darbas, kurį teko padaryti – išnešti šiukšles.

Išėjusi į lauką pamačiau Jokūbą žaidžiantį krepšinį. Jis vilkėjo juodą megztinį, kuris buvo prasegtas, o po juo nebuvo nieko. Sustojau ant laiptų ir stebėjau jį.

Atrodo, kad Jokūbui gerai sekasi žaisti krepšinį. Jis metė kamuolį ir pataikė. Pamušinėjęs kelis kartus į žemę, Jokūbas pakėlė galvą ir mūsų akys susitiko. Aš greitai susisukau ir žinoma išraudau. Greitu žingsniu pradėjau tempti šiukšles laiptais žemyn.

Jaučiau Jokūbo veriantį žvilgsnį. Išmetusi šiukšles grįžau ant laiptų.

- Ką tu darai? – sumurmėjo jis, - tai mano darbas išnešti šiukšles.

- Koks skirtumas,-atsidusau.

Aš labai pavargusi ir viskas ko dabar norėjau tai tik palysti po dušu. Išmokau pamoka – visada atsiklausti mamos leidimo prieš pasikviečiant draugus.

Šiltas vasaros vėjas šukuoja man plaukus. Dar nenoriu eiti vidun.

Atsisėdau ant laiptų. Jokūbas pervertė mėlynas akis ir metė kamuolį į krepšį. Bėgdamas jį paimti atsisuko į mane:

- Kas dabar? Tau kažko reikia?

- Rimtai? Negaliu čia pasėdėti ir pažiūrėti kaip žaidi?

- Ne. Tu mane blaškai, - jis metė kamuolį vėl tik šį kartą netaikliai, - matai?

- Tu tyčia taip metei. Aš nesuprantu kodėl tu taip šaltai elgiesi su manimi.

Jokūbas pasikišo kamuolį po ranka, pasiėmė buteliuką vandens, priėjo prie manęs ir atsisėdo. Pametęs man kamuolį jis išgėrė visą buteliuką vandens ir pagaliau prabilo:

- Smagu buvo prižiūrėti vaikus?

- Ką? – sumurmėjau.

- Anksčiau. Girdėjau tave netgi savo kambaryje, kai šaukiai ant jų, kad nustotu liesti viską. Buvo visai juokinga kokias penkias minutes, - šypsojosi jis, - bet vėliau vos susivaldžiau neišspyręs jų lauk.

- Oh, tada, - nusprendžiau jam nemeluoti, - ne, nebuvo smagu.

- Tokio ir tikėjausi atsakymo. Galėjai pabūti su manimi užuot bėgusi pas juos, - patraukė pečiais jis.

Jokūbas liūdnai žiūrėjo į mane. Dabar supratau kodėl jis visą dieną paniuręs, nes vietoj jo pasirinkau Igną.

- Atsiprašau.

- Nieko.

Jis atrėmė galvą į sieną ir žiūrėjo į mane. Prisiekiu, galėjau paskęsti jo akių gilumoje. Nebeiškentus pašokau nuo laiptų:

- Galiu lažintis, kad geriau žaidžiu už tave. Eime pažaisti.

Atsistojęs pasirėmė ant keliu ir šyptelėjo:

- Parodyk ką moki.

Jokūbas net nežino, kad kai buvau mažesnė lankiau krepšinį. Ir galiu ikrai teigti, kad žaidžiu gana neblogai. Pamušinėjus kamuolį į žemę, pasivariau aplink Jokūbą ir mečiau į krepšį ir žinoma pataikiau.

- Ką aš tau sakiau, - pamerkiau akį.

- Nieko įspudingo, - paėmęs kamuolį vėl metė man, - bandyk dar kartą.

- Pradedam žaidimą, - atmečiau kamuolį Jokūbui.

- Gerai. Vienas prieš vieną. Pralaimėjęs turės padaryti viską ko paprašys laimėtojęs, ok?

- Ok.

Nauja dalis! :))) 

Ar norėtumet, kad padaryčiau tag'ą, kuriam buvau užtaginta? Ten yra 13 random klausimų į kuriuos turėčiau atsakyt:D Rašykit į komentarus norit ar ne :) 

Vote ^^