- Iškrypėlis
- Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų.
- Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau.
- Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio.
- Neišdrįsi.
- Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėl...
Jokūbo žadintuvas mane prižadino. Išsitempiu lovoje ir pažiūriu į laikrodį - dar tik 9. Atsisuku į Jokūbą - vis dar miega. Plaukai nukritę ant kaktos. Nedelsdama juos pataisau. Mėlynos akys prasimerkia. Wow, atsibusti šalia Jokūbo kažkas nepakartojamo. Net nežinau kodėl taip pagalvojau.
- Labas rytas, - sušnibždėjau, - manau man reikia grįžti į savo kambarį.
- Kodėl? - atsiduso jis.
Jo balsas nuskambėjo nusivylusiai. Pajaučiau kaip Jokūbas panarino ranką į mano plaukus.
- Um, nes man nederėtų būti tavo lovoje, - pasakiau, - kas jeigu mano mama arba tavo tėtis mus pamatytų?
- Patikėk - jie čia neis. Plius, mes nieko blogo nedarom, - sumurmėjo jis, - nesijaudink ir eik dar pamiegoti.
Tada Jokūbas uždėjo ranką man ant liemens ir prisitraukė prie savęs. Jo smakras ant mano galvos.
- Aš tave pakelsiu už valandos, ok?
- Aha, - šiltai įsitaisiau šalia jo.
***
Kažkas kandžioja mano ausies spenelį.
- Kelkis, Ana, - išgirdau Jokūbo balsą.
Jis prikišo nosį prie mano kaklo ir švelniai bakstelėjo. Nustūmiau jį. Susisukau į mažą kamuoliuką. Juk miegas dar niekam nepakenkė.
- Tu to ką tik nepadarei, - nusijuokė Jokūbas.
Jis pakišo rankas po kaldra ir paėmęs mane už liemens prisitraukė prie savęs. Pajaučiau jo pirštus ant savo odos. Širdies ritmas padidėjo.
- Gerai, tuoj, - pabandžiau atsipalaiduoti.
- Paskubėk, nes šiandien tavo eilė daryti pusryčius, - pamerkė akį.
- Nemaniau, kad mes turime eiles, - atsiguliau ant nugaros.
- Turime, greičiau kelkis.
Pašokau iš lovos ir nubėgau prie durų:
- Kaip pasakysite, Jūsų Didenybe.
Jokūbas nusijuokė ir metė į mane pagalvę. Išėjau į koridorių ir tyliai perėjau pro mamos kambarį.
- Princese Ana?
Velniava. Iš kur ji atsirado? Stengiausi išlikti rami.
- Ką veiki taip anksti?
- Um, aš einu padaryti pusryčius.
- Oh, - ji pasižiūrėjo į Jokūbo kambario duris, o aš meldžiuosi jog ji manęs nematė iš ten išeinant, - aišku. Aš einu atgal į lovą, paprašyk Jokūbo pagalbos.
- Ne, nereikia.
Ji linktelėjo ir pranyko savo kambaryje. Purtydama galvą nuėjau į virtuvę.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
