- Iškrypėlis
- Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų.
- Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau.
- Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio.
- Neišdrįsi.
- Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėl...
Stovėjau šoke. Išgirdau kaip suskambo namų telefonas. Pasilenkiau perskaityti vardą. Tai buvo mama. Lėtai ir gyliai įkvėpusi pakėliau ragelį.
- Um, labas mama.
- Labas, princese. Kas geresnio? Kur Jokūbas.
Sustingau. Ar ji tai žino? Ar Jokūbas jai pasakė? Pradėjau vaikščioti pirmyn ir atgal po svetainę.
- Kaip suprasti?
- Kur Jokūbas? Ką jūs, pacanai? - šviesiu balsu paklausė.
Rimtai mama...? Nusprendžiau, kad teks pameluoti.
- Mes tiesiog žiūrime filmą.
- Kokį?
Prasižiojau kažką sakyti, bet pasimečiau. Akimis bėgiojau po svetaine ir stengiausi sugalvoti filmo pavadinimą.
- Um, pagalvės.....ant sofos.
Užmerkiau akis ir laukiau kol ji viską supras.
- Pagalvės ant sofos? - nusijuokė mama.
- Um, jo. Tai apie pagalves, kurios, um, atgijo.
- Oh, - po ilgos pauzės pasigirdo balsas, - galbūt galėsime jį pažiūrėti visi kartu vieną dieną.
Būtinai - pasakiau mintyse.
- Galbūt.
- Vos nepamiršau. Kur Jokūbas? Man reikia su juo pasišnekėti. Andrėjas nėra tikras ar Jokūbas alergiškas cinamonui, nes jeigu taip, tai mums reikės pakeisti visą menių.
Šūdas. Ką dabar daryti.
- Jis, um, jis,- blaškiausi po svetaine, - jis vonioje! Taip, jis vonioje.
- Gerai, mes.... - ji nutilo.
- Mama? - prabilau.
- Ugh! Ana, nepatikėsi kas atsitiko. Sušiktas maisto tiekėjas išėmė šokoladinį desertą iš menių. Princese, aš tau paskambinsiu vėliau.
- Nieko tokio, - atsidusau, - pasišnekėsim rytoj, kai būsit namie.
- Žinoma! Mylim jus abu, labanakt.
Atsisveikinau su ja ir kritau ant sofos. Pasipurčiusi užlipau į viršų. Gal man tiesiog reikia miego, nes negaliu nustoti galvoti apie Jokūbą ir tą kvailą bučinį. Garsiai atsidusau. Tikriausiai niekada nenustosiu apie tai galvojusi. Nelengva pamiršti tokias lūpas. Minkštos, švelnios ir dar su auskaru. Ėjau savo kambario link, bet akies krašteliu pastebėjau, kad Jokūbo KAMBARIO durys pravertos.
Negalėjau susivaldyti. Uždariau duris už savęs ir atsisėdau ant jo lovos. Viskas dar šilta. Pagalvojau apie Jokūbą ir pajutau pilve drugelius. Man dar nebuvo patikęs joks vaikinas... Atrodo pažįstu Jokūbą tokį trumpą laiką. Jo šypsena, juokeliai, dainos ir visi maži dalykėliai. Negaliu jiems atsispirti. Anyway, pasilenkusi pakišau ranką po lovą ir ieškojau gitaros. Vietoj jos, mano pirštai užčiupo kartoninę dėžutę. Ji buvo maža su šlapiais kampais, o ant viršaus su juodu markeriu buvo parašytas vardas. Liza.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Matėsi, kad buvo nesenai parašyta. Vis dar galėjau užuosti markerį. Man tikrai nederėtų atidaryti tos dėžutės. Jokūbas jau nuliūdęs, jeigu jis pamatys, kad aš čia, net nenoriu žinoti kas tada bus. Parėmiau galvą ant rankų. Atidaryti ar ne - štai kur klausimas. Na tik žvilgtėlsiu. Nemanau, kad Jokūbas grįš šį vakarą. Lėtai atidariau dėžutės viršų.
Viduje buvo švarūs, balti laiškai, ir visi jie buvo adresuoti Jokūbui. Paėmiau juos į rankas norėdama pašniukštinėti. Jų buvo mažiausiai 10 ir nei vienas iš jų nebuvo atidarytas. Dėžutės apačioje buvo nuotrauka. Tai moteris. Blondinė, graži, aukšta ir su didele šypsena. Kas ji tokia?
Mano mąstymus pertraukė laukinių durų trenksmas. Jokūbas namie. Greitai pakišau dėžutę po lova ir pašokau nuo lovos, bet tada supratau, kad rankose laikau TĄ nuotrauką. Per vėlu, Jokūbas jau lipo laiptais. Šūdas. Įsikišau nuotrauką į kišenę ir prisispaudusi prie sienos pradėjau galvoti naują melą. Jo žingsniai buvo prie pat durų, bet tada jis sustojo ir atsiduso.
- Taip, aš žinau.
Ką jis žino? Ar jis kalba su manimi? Ar jis žino, kad aš čia? Priėjau arčiau durų.
- Jis nežinos, - murmėjo Jokūbas, - niekas nežino.
Ką? Ar jis kalba APIE mane, ar apie bučinį? Širdis plaka greičiau.
- Žinau. Aš irgi tavęs pasiilgau.
Viskas aišku. Jis kalba telefonu.
- Turiu nuotrauką kartu su kitais laiškais, kuriuos man siuntei, - sušnibždėjo.
Sustingau. Tai ji. Jis šneka su ja.
- Man irgi buvo malonu tave pamatyti, bet aš nebegaliu slapčia išeiti. Vistiek jis kažkada sužinos, arba aš jam pasakysiu.
