- Anastasija, nemanai, kad jau užteks spoksoti į kompiuterio ekraną?¡ Ponia Baringer reikia spalvotų kortelių, kurios yra šiame automobilyje, - išgirdau mamos balsą anapus lango.
- Tuoj ateisiu, - pažiūrėjau pro langą.
Visą dieną mama kartoja „mano vestuvės turi būti tobulos", o mes, turiu galvoje visus šeimos narius, ragavom mažiausiai 5 tortų pavyzdžius, rinkom tinkamos spalvos gėles, kurios tiktų prie jos suknelės ir repetavom visą ceremoniją.
Esu labai pavargusi, išalkusi ir man neapsakomai skauda petį. Tyliai atsidusau, išjungiau kompiuterį, pakišau jį po sėdyne ir apsisukusi pradėjau ieškoti knygos su spalvotų kortelių pavyzdžiais.
Knyga įsprausta tarp dėžių pilnų vestuvinių žurnalų. Greitai ištraukiau knygą ir atsidususi atidariau automobilio duris. Išlipusi nuėjau tiesiai į pokylių salę, kur buvo mama, Andrėjas ir kažkokia moteris.
- Ar čia knyga su kortelėm? – įkiriu balsu paklausė.
Mama žvilgtelėjo į mane, palinksėjo ir išplėšė knygą iš rankų. Trūktelėjimas buvo toks stiprus, kad nesusilaikiusi surėkiau. Skausmas greitai perėjo per mano ranką, tiesiai į petį.
- O Dieve, mano ranka¡ - stengiausi neverkti.
- Kas atsitiko? – paklausė moteris.
- Jai viskas gerai, - skubiai atsakė mama ir pervertė akis.
- Mama, man labai skauda ranką, - pasakiau sukandusi dantis, - manau man reikia važiuoti į ligoninę.
- Ką nori, kad dabar daryčiau, Anastasija? Aš tavęs nenuvešiu ir man reikia, kad Andrėjas butų čia. Eik į virtuvę ir pažiūrėk ar ten yra ledo, - tada ji nusisuko nuo manęs ir pratęsė pokalbį su ponia Baringer lyg nieko nebūtų nutikę.
Kelias sekundes pagalvojau, kad norėčiau jog ji nebūtų mano mama. Turiu jai porą gražių žodelių, bet susilaikau. Dabar žiūriu į žemę ir stengiuosi neverkti, ne man tikrai sušiktai skauda petį.
Andrėjas papurtė galvą ir išsitraukęs telefoną iš kišenės padavė man:
- Paskambink Jokūbui, jis tave nuveš.
- Ką? – tyliai pasakiau.
- Skambink Jokūbui. Jis dabar spausdina pakvietimus į vestuves, bet jie gali palaukti. Pasakyk, kad aš liepiau atvažiuoti.
Supratau, kad jeigu dabar nepaimsiu telefono man reikės pasiaiškinti kodėl nenoriu kalbėti su Jokūbu. Išspaudžiau mažą šypseną ir padėkojau Andrėjui, kuris jau ėjo link mamos.
Kai tik Andrėjas dingo iš akiračio aš iškart padėjau ragelį. Tikrai nežadu kalbėti su tuo nevykėliu. Jau praėjo trys dienos, kai aš ignoruoju Jokūbą, įskaitant ir tai, kad nepriėmiau jo į Facebook draugus.
Deja man tikrai reikia į ligoninę. Dūsaudama sunkiai parašiau žinutę su viena ranka: „ Anai reikia į ligoninę atvažiuok." Už kelių minučių telefonas suzvimbė rankoje.
Sūnus: Kas jai atsitiko
Išsiusta: Skufs ramka, atvazio,k.
Jokūbas nieko neatrašė, nes kai ištryniau abi žinutes iš Andrėjaus telefono, pamačiau jį stovintį tarp durų. Perdaviau telefoną Andrėjui:
- Jokūbas jau čia, mes važiuojam.
- Susitiksim namie, - linktelėjo jis, - tau viskas bus gerai. Galbūt Jokūbas tau praskaidrins dieną.
- Galiu lažintis, - sumurmėjau, - ačiū.
Atsisukau atgal į Jokūbą, kuris kaip ir visada atrodė kaip blogas berniukas: juodas švarkas ir juodos suplėšytos kelnės. Rankos sukryžiuotos. Jis galvos mostu parodė, kad ateičiau pas jį.
Kai buvau arti jo nesustojau, o tiesiog praėjau tiesiai žiūrėdama į jo automobilį.
Girdėjau kaip jis atsiduso ir nusekė mane.
- Spėju, kad vis dar nekalbi su manim.
Tu teisus, Hemmings.
- Tyla neišsprendžia problemų, o jų pridaro dar daugiau, - paspyrė akmenį.
Hm, neblogai pasakyta. Iš kur tai ištraukei, Jokūbai? Iš „Google"?
- Geriau jau rėktum ant manęs, negu ignoruotum, - tęsė jis.
Nejaugi? Geriau jau pataupysiu balsą.
- Geriau pataupyk balsą, - atsakė jis skaitydamas mano mintis, - Tau jo prireiks, nes kai prisiliesiu prie tavęs vėl, tu busi ta, kuri prašys, kad pabučiuočiau.
Mes.. oh.
Jaučiu kaip pilvas susitraukia, kai prisiminau ką veikėm paskutinį kartą jo kambaryje. Už kelių minučių jau stovėjom prie Jokūbo automobilio. Kai ruošiausi atidaryti dureles, jis užlindo prieš mane:
- Aš tau padėsiu, - sumurmėjo, - atsargiai.
Net nesiruošiau padėkoti. Atsisėdau į automobilį ir pažiūrėjau į Jokūbą. Jis žiojosi kažką sakyti, bet užuot papurtė galvą ir užtrenkė duris. Man jo pasidarė šiek tiek gaila. Akies kraštu stebėjau, kai jis atsisėdo šalia manęs ir pasitaisęs kepurę užsisegė saugos diržą.
Jo kvepalai užpildė visą automobilį. Dabar mielai prisiglausčiau prie jo. Jokūbas užvedė mašiną ir atsiduso. Įjungęs atbulinę pavarą jis uždėjo ranką ant mano sėdynęs ir atsisuko pažiūrėti atgal ar nėra jokių automobilių. Aš žvilgtelėjau į jį ir žvilgsnis automatiškai nukrypo į auskarą lūpoje. Man atrodo, kad mano pilve gyvena suknisti drugeliai. Kodėl Jokūbas išvis žiūri atgal? Juk už mūsų nėra jokių mašinų.
Jokūbas pažiūrėjo į mane ir ant jo veido atsirado šelmiška šypsena. Supratau, kad jisviską daro tyčia.Haha labai juokinga.
Užsisegusi saugos diržą bandžiau įsigilinti į muziką, kuri grojo per radiją. Tempas greitas, dainininkas turi nuostabų balsą,o elektrinės gitaros akordai viską dar labiau pagerina. Atrėmiau galvą į langą.
Daina tikrai graži ir kas ją parašė yra genijus. Mano manymu, kad daina yra apie vaikino meilę merginai, kuri buvo neryžtinga ir bijojo susidėti su juo, bet jį gundė. Jis galėtu padaryti viską, kad tik ją gautų.
Ar kažkas panašaus.
Šitoje dainoje viskas taip nuostabu. Nors ir milijoną kartų sau kartojau, kad daugiau su Jokūbu nekalbėsiu aš neišlaikiau:
- Kokia čia daina?
Jokūbas nustebusiai į mane pažiūrėjo.
- Kodėl klausi? Tau patiko?
Linktelėjau.
- "From Eden" - Hozier, - sumurmėjo,- bet manau, kad tu jo nežinai.
Jis pasakė tokiu tonų, kad aš iškart pasimečiau ir susinervinau.
- Ką tai turėtų reikšti?
Jokūbas su pirštais barbeno į vairą mušdamas ritmą:
- Įrašiau šitą dainą į CD, kurio paprašei gimtadienio proga, Ana. Bet dabar aišku, kad tau tai net nerūpėjo.
Jo mėlynos akys patamsėjo, o aš greitai nusukau žvilgsnį.
- Aš pradėjau klausytis.
Ačiū Dievui, Jokūbas nieko neatsakė. Dar kartą pagalvojau apie dainos tekstą ir žodžius, apie jos reikšmę. Nemanau, kad išdrįsčiau jam dar ką nors pasakyti...
Nauja dalis!:))) Žinau, kad ilgai nekėliau ir visi žinom priežastį - mokyklaaaa. Šitą dalį buvo sunku išversti, tikiuos suprasit ką skaitot :D Ir pasiklausykit tos dainos, nes tada viskas dar aiškiau pasidarys ;)))
Vote ^^
आप पढ़ रहे हैं
The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA
फैनफिक्शन- Iškrypėlis - Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų. - Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau. - Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio. - Neišdrįsi. - Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėl...
