The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

24 dalis

  Blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti - einu apsipirkti su mama. Vestuvės lygiai už trijų savaičių, o aš dar neturiu pamergės suknelės. Taigi, kitą rytą mama "išvertė" visus iš lovų ir mes išvažiavom į prekybos centrą surasti man tinkamos suknelės. 

- Mums būtina reikia pirkti rožinę? - iškėliau ranką nukrautą suknelėmis.

Man skauda kojas nuo vaikščiojimo, aš mirštu iš bado ir dar gyvenime neesu mačiusi tiek daug blizgučių. 

- Taip princese, - linktelėjo ji ir pasitaisiusi akinius pasinėrė į rožinės spalvos sukneles, - Rosita Vandela Antique rožės. Pabandysiu surasti suknelę su tokiom pat rožėm. Kaip šita? - iškėlusi suknelę į orą paklausė.

Ji buvo ilga iki žemės, šviesiai rožinė ir tiesą sakant ji man labai nepatiko, bet palinksėjau galvą, nes norėjau kuo greičiau iš čia dingti.

- Man ji patinka.

Mama pasikasė nosį ir papurčiusi galvą padėjo suknelę į vietą. Nuėjusi prie kitos lentynos ji ištraukė dar viena TOKIA PAT suknelę, tik tiek dar šioji buvo šiek tiek tamsesnė.

- Mama, ne.

- Manau, kad ši atrodo gražiau.

Aš labai pavargusi... Jeigu ji dar paklaus manęs apie sukneles, aš pradėsiu rėkti. Noriu susirasti Andrėją su Jokūbu ir eiti pavalgyti.

- Princese, ateik čia, mums reikia pasimatuoti sukneles, o po to dar surasti batus.

Garsiai atsidusau.
         ***
Po dviejų varginančių valandų, aš pagaliau nusipirkau suknelę. Iki kelių, be petnešėlių ir, kad ir kaip bebūtų "gaila", ji nebuvo rožinė. Pagaliau išėjome iš parduotuvės ir mano nosį užvaldė greito maisto kvapas. Vos galėjau paeiti su skaudančiu pilvu. Greitai nubėgau pas Andrėją su Jokūbų, mečiau maišelį su suknele ant žemės ir kritau ant sofos. 

- Atsargiai, Ana! - užrėkė mama, - ši suknelė kainavo daug. 

Prisislinkau arčiau Jokūbo ir padėjau galvą ant stalo.

- Kažkas mane nužudykit.

- Kas atsitiko? - nusijuokė jis. 

- Jai viskas gerai. Per daug dramatizuoja, - sušnypštė mama.

- Aš pavargus! - išrėkiau.

Jokūbas dar kartą nusijuokė, o aš vos nepasakiau užsičiaupk, bet tada pajutau jo ranką ant manosios. Jis sunėrė mūsų pirštus po stalu. Jokūbo ranka šilta ir švelni. 

- Dabar tau viskas gerai, - sušnibždėjo jis.

Stipriai suspaudžiau jo ranką ir pažiūrėjau į Andrėją.

- Ką valgysim?

- Na, visi galime užsisakyti kažko skirtingo, - sumurmėjo jis ir žvilgtelėjo į mamą, kuri rankose laikė piniginę. 

- Žinoma, - ji pasilenkė ir padavė kreditinę kortelę man su Jokūbu.

Per ją Jokūbas paleido mano ranką ir atsistojęs pradėjo eiti link prekystalio...

- Tu net neįsivaizduoji kaip yra sunku sėdėti su tėvu dvi sušiktas valandas, - atsiduso Jokūbas.

- Ir aš vienintelė, kuri dramatizuoja? - perverčiau akis.

- Aš rimtai. Jis paklausė ar noriu pažaisti Flappy Bird. Sušiktą Flappy Bird, - pasitvarkęs plaukus pridėjo.

- Tik nereikia. Tau bent nereikėjo matuotis milijono suknelių ir klausytis mamos pamokslų, kad mano krutinę nemažai paaugo per metus.