The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

53 dalis

Maždaug po dviejų valandų atsikėliau nuo saulės spindulių šviečiančių man į veidą. Tyliai atsidususi ir pramerkusi akis, šiltai palindau po antklode. 

Mano akys nukrypo į grindis ant kurių pamačiau Jokūbo marškinėlius. Greitai atsisėdau ir pasilenkiau juos paimti. Jie minkšti ir švelnūs. Prisiminiau vakar naktį su Jokūbu. 

Nusišypsojusi sau kukliai, kritau atgal į patalus veidu ir stengiausi paslėpti didžiulę šypseną. Esu 100% įsitikinus, kad mano pilvas daro kažkokias paieškas, kai pagalvoju apie Jokūbo lūpas ant savo kūno. Prisiekiu jog vos nesutrupėjau į šimtus dalelių, kai išgirdau, kad laiptai sugirgždėjo. 

Kažkas atsikėlęs. 

Mintis jog tai gali būti Jokūbas mane pradžiugina dar labiau. Nieko nelaukusi iššokau iš lovos ir pasiėmusi tualeto reikmenis ir kelis drabužius, išbėgau į koridorių link vonios. 

Aš užtrukau valandą kol išsimaudžiau ir apsirengiau. Kai išsišukavau plaukus nuėjau į virtuvę. 

Jokūbas stovėjo pasirėmęs į sieną ir kažką darė telefone. Dar minute stebėjau jį. Jokūbas kaip visada mūvėjo juodus, aptemptus džinsus su skylėmis ties keliais ir juodus marškinėlius be rankovių. 

Pakėlęs galvą jis pažiūrėjo į mane tada vėl nusisuko į telefoną. Nejaugi? Tai štai kaip mes elgiames dabar? Perverčiau akis ir iškėlusi galvą nuėjau link jo. Mano planas buvo praeiti pro jį nesustojus, bet jis nesuveikė, nes Jokūbo didelė ranka atsirado ant mano liemens prisitraukdama mane arčiau jo. 

- Ar nepasisveikinsi su manim, Anastasija? - jis prispaudė mane prie savęs. 

Ryto šviesoje jo mėlynos akys, duobutės, veido linijos ir šiek tiek garbanoti plaukai atrodė tai mielai. Negaliu apsimesti, kad pykstu ant jo. Tai per daug sunku. 

- Tu vienintelis, kuris mane ignoravo, - prikandau lūpą, kad nenusišypsočiau. 

- Aš prisimenu, kai mane ignoravai tris dienas iš eilės, - jis pasakė norėdamas mane suerzinti; Jokūbo laisva ranka paėmė man už smakro ir jis pasilenkęs pabučiavo mane, - pasiilgau tavęs savo lovoje šį rytą. 

- Na, tau niekada nereikėjo palikti manosios, - atsakiau į bučinį. 

Jokūbo liežuvis praslydo man pro lūpa ir jis paėmė mano veidą į abi rankas. Nykščiai švelniai trynėsi į mano skruostą ir Jokūbas palenkė galvą į šoną norėdamas pagilinti bučinį. Mano žandai užkaito nuo jo lėto bučiavimo ir nykščiu darbo. Atsitraukiau nuo jo ir šyptelėjau:

- Labas rytas.

- Dabar geriau, - nusišypsojo jis ir pirštu perbraukė per mano lūpą, - tu skaniai kvepi. 

- Tikrai? Buteliukas buvo beveik tuščias, nes kažkas naudoja mano dušo žele taip pat....

Mėlynos akys stebėjo mane kol kalbėjau. Esu įsitikinus, kad Jokūbas nelabai klausosi ką aš jam sakau, jis tik skanuoja mano veidą. Kai baigiau, šypsena perskrodė jo veidą. 

- Na, galbūt tau nebereikia palikinėti to buteliuko duše. 

- Arba, tau tiesiog reikia nusipirkti savo, - ištrūkau iš jo glėbio ir nuėjau į virtuvę, - pastebėjau, kad valgom sausus pusryčius kiekvieną rytą, - atsisukau per petį į Jokūbą. 

- Mes taip ir darom. 

Kai pažiūrėjau į spintelę virtuvėje, mano šypsena išnyko, kai supratau, kad visas maistas yra padėtas aukštai. Jeigu neturėčiau menstruacijų, tiesiog užšokčiau ant spintelės ir pasiimčiau, bet dabar šis sprendimas negalioja. 

- Leisk man pripažinti, kad būti mergina užknisa, - sumurmėjau žiūrėdama į dėžutes.

Atsisukau į Jokūbą ir su ranka parodžiau jog ateitu pas mane. Jis pusiau nusišypsojo, kai pradėjo eiti link manęs. Jokūbas pasilenkė prie manęs per petį ir pabučiavęs smilkinį sušnibždėjo į ausį:

- Būti mano mergina neužknistu.

Mano žandai užkaito nuo Jokūbo pasiūlymo ir stengiausi išlikti rami. Kukliai nusijuokiau ir vėl pažiūrėjau į pusryčių dėžutes surikiuotas nuo mažiausios iki didžiausios.

Galiu lažintis jog tai Andrėjaus darbas. Papurčiau galvą ir su pirštu parodžiau į dėžutes. 

- Negaliu nuspręsti kokių noriu - "Cheerios" ar "Lucky Charms". Kokių tu nori? 

Jokūbas nusijuokė ir uždarė lentynos duris.

- Jokių. 

- Um, ką tu darai? Ten vis dar yra "Reese Puffs" ir manau, kad jie....

- Ana, mes nevalgysim sausų pusryčių.

- Ne? - susiraukiau ir atsisukau į Jokūbą. 

- Nope, ne šiandien, - papurtė galvą jis, - mano tėtis neseniai išėjo apsipirkti ir jis gali grįžti bet kurią minutę, - Jokūbas nuėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas, leisdamas rytinei saulei užpildyti kambarį. 

- Ir kodėl mes negalim valgyti sausų pusryčių? 

- Nes jis darys pusryčius. 

- Oh, ok. Nori eiti į lauką ir jo palaukti? 

Jokūbas patraukė pečiais ir ištiesė savo didžiulę ranką man. Aš įsikabinau į ją ir mes išėjome pro galines duris į lauką. Gėlių kvapas, kurias pasodino mano mama, susimaišė su vasariniu vėju ir aš atsidusau prieš atsisėsdama ant supynių; sukryžiavau kojas po savimi. 

Vasaros saulės spinduliai šoko aplink mane ir dabar dar tik rytas, tad galiu jau pasakyti, kad diena bus karšta. Atlošiau galvą atgal ir užsimerkiau.

- Kur yra ledų automobiliai, kai jų labiausiai reikia. 

- Nemanau, kad kažkada esu matęs ledų automobilį šioje gatvėje, - nusijuokė Jokūbas. 

Kai jis tai pasakė aš užspringau. Tiesą sakant - jeigu niekada neesi nusipirkęs ledų ir ledų automobilio, reiškia, kad neesi patyręs geros vasaros. Pasukau galvą į jo pusę ir pramerkusi akis pasakiau:

- Tikriausiai turėjai blogą vaikystę. 

Jokūbo akys sužibėjo ir jis sukryžiavo rankas ant krūtinės prieš atsiremdamas į durų staktą. 

- Neturėjau. Mano mama gamina pačius skaniausius ledų sumuštinius, - pasakė jis pasididžiuodamas.

- Patikėsiu, kai paragausiu. 

Jokūbas nieko neatsakė tiesiog pakėlė antakį ir pasisuko pažiūrėti į gatvę.

- Kur jis taip ilgai užtruko. 

- Galbūt kažkas prieš jį užlindo į eilę, - sarkastiškai pasakiau. 

- Nemanau, - aukštas vaikinas nusijuokė.

- Mm, na nežinau, Jokūbai. Patarlė sako " Koks tėvas toks ir sūnus". 

Jis nusišypsojo ir galvos mostu parodė į gatvę.

- Tai jis. 

Plačiai nusišypsojau ir atsistojusi stebėjau kaip Andrėjas tobulai pastatė automobilį į vietą. Jis pamatė mus, pyptelėjo ir nusišypsojo. 

- Tuoj užsidėsiu batus. Palauk, - pamojau jam. 

Nauja dalis!:))) 

Vote ^^