The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

12 dalis

Apžiūrėjusi žaidimus pamačiau praviras duris koridoriuje ir nusprendžiau patikrinti kas už jų. Atidariusi jas nustebau. Ten buvo garažas. Nežinojau, kad butai turi garažus - pagalvojau. Įėjusi į garažą nustebau dar labiau. Garaže stovėjo būgnai.

- Woah, - priėjusi paėmiau būgnų lazdelę, - Yolo, - tai pasakiusi pradėjau groti, šelmiška šypsena nušvito mano veide.

Staiga šiltos Igno rankos atsirado ant manųjų. Mano kūnas sustingo ir aš paleidau lazdeles iš rankų. Džiaugiausi, kad Ignas stovėjo man už nugaros, nes mano raudonas veidas butų jam išdeginęs akis.

- Šventas šūde, - nusikeikiau, - kaip išsigandau. 

- Rimtai? 

Linktelėjau galvą.

- A-aš kaip ir grojau su būgnais. 

- Kitą kartą pasistenk švelniau, - paėmęs lazdelę pademonstravo.

- Kaip matau groji būgnais? - žinojau, kad tai durnas klausimas, bet norėjau nutraukti tylą.

- Aha.

- Jėga, - pripažinau.

- Žinau, - pamerė akį Ignas.

- Tu kažką norėjai man parodyti.

- Batutą, - priėjes prie manęs uždėjo ranką ant pečių, - eime?
                       -
Linksmai sėdėjau ant Igno dviračio ir klausiausi jo juokeliu iki tol kol pamačiau Jokūbą... Jis sėdėjo mašinoje prasidaręs duris. Pamačiau jo piktą veido išraišką tada prisiminiau: vestuvių drabužiai.

ŠŪDAS.

Jokūbas vilkėjo juodus marškinėlius, kurie išryškino jo raumenis. Woah.

- Geras ar ne? - išgirdau Igno juoką, kuris mane sugražino į realybę. 

- Aha, tas geras, - priverstinai nusijuokiau.

Ignas nuvažiavo į stovėjimo aikštele ir nežinau kas man atsitiko, bet kažkaip sugebėjau nukristi nuo dviračio.

- Tau viskas gerai, Ana? - Ignas nulipo nuo dviračio ir padėjo man atsikelti.

Aš net nekreipiau dėmesio į jį. Viską ką mačiau buvo JOKŪBAS.

- Tau bėga kraujas iš kelių.

- Čia tik įbrėžimas, man viskas gerai, - patraukiau pečiais, - šiandien buvo gera diena.

- Sutinku, - Ignas apkabino mane, - pasimatysim.

- Pasakyk mamai, kad man patiko pyragas!

Ignas nusijuokė ir nuvažiavo šalin. Prisiminaiau jog Jokūbas manęs laukia. 

- Labas, - tyliai pasakiau, - pasimečiau laike.

Jis pažiurėjo į mane ir pervertė akis. 

- Tavo mama žiauriai supykusi.

Puikumėlis.

  Jokūbas nieko nesakė beveik visą kelią. Mes įsukome į greitkelį. Užsidėjau servetėlę ant kelio ir stengiausi ignoruoti skausmą, po to nustebusi pažiūrėjau į Jokūbą:

- Galvojau važiuojam matuotis drabužiu?

Mėlynos akys žiūrėjo į mane su įniršiu.

- Turėjom ten būti prieš valandą, - jis pasilenkė į priekį ir pasiėmė kažkokius popierius, - pradėk galvoti gera melą. 

Išlipau iš mašinos ir nusekiau jį į namus. Galvojau kad Jokūbas eis kartu su manim, pasirodo jis nusispyrė batus ir net neatsisukęs į mane užlipo į viršų.