The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

34 dalis

- Tu sukčiauji, - užsususi pasakiau.

Jokūbas metė kamuolį ir dar kartą pataikė. Žaidžiame tik kelias minutes o rezultatas jau 8:14 Jokūbo naudai. Nenoriu nuskambėti apgailėtinai, bet jis tikrai sukčiauja.

Jis patraukė pečiais ir paėmęs kamuolį atsisuko į mane:

- Nah, tu ne taip gerai žaidi kaip įsivaizduoji.

Perverčiau akis, nusibraukiau šlapius plaukus nuo kaktos ir sulenkusi keliu atsistojau į gynėjo poziciją.

- Visai ne tai turiu galvoje.

- Nejaugi? Tada ką? – metė kamuolį man.

- Gal tai, kad tu esi milžinas, - pasikišau kamuolį po ranka, - aš tavęs net užblokuoti negaliu.

- Baik dūsauti. Tiesiog žaisk.

Atsidusau ir atmečiau kamuolį jam. Jokūbas pakėlė antakį lyg klausdamas ar aš pasiruošusi.

- Mesk, vis tiek pataikysi.

Jis priartėjo prie manęs gerai kontroliuodamas kamuolį ir aš nenoriai pakėliau ranką, kad užblokuočiau jo metimą. Jokūbas sustojo.

- Žinai, nėra jokio smagumo žaisti kai neturi varžovo.

- Varykis dar kartą, - iškėliau abi rankas.

Jokūbas pamerkė akį ir kaip tik tuo metu kai bandžiau išmušti kamuolį iš rankų jis pataikė tiesiai į krepšį. Ant jo veido išaugo didžiausia šypsena.

Jo prasegtas megztinis demonstravo pilvo presą, plaukai tobulai suvelti ir šortai žemiau klubų. Jis tikrai neatrodė kaip 17-metis.Greičiausiai kaip koks 20-metis. Net nežinau, bet faktas, kad jis atrodė kaip seksualus koledžo antrakursis mane tiesiog pykdė.

- Ką norėsi, kad aš padaryčiau jeigu laimėsi? – sumurmėjau ir sukryžiavau rankas.

- O kas? – keistai nusišypsojo.

- Nieko.

- Tikiuosi nepralaimi tyčia.

- Tikrai ne.

- Gerai, nes dar keturi taškai ir aš laimiu.

- Normalūs vaikinai leistų merginai laimėti, - atšoviau.

- Tu teisi, bet aš jau turiu planą ką tau reiks padaryti kai laimėsiu, - patraukė pečiais, - plius, aš nenormalus vaikinas.

- Neplanuoju pralaimėti, - tai pasakiusi išmušiau kamuolį jam iš rankų.

Apsivariau aplink Jokūbą ir mečiau į krepšį. Taikliai.

- 10:16, - pagavęs kamuolį atmetė man.

- Žaidžiam iki 20, - šyptelėjau.

- Nuo dabar, Ana, tau reikės pasistengti stipriau.

Pamušinėjau kamuolį ir pažvelgiau į Jokūbą. Jis sukando auskarą lūpoje ir tai mane išblaškė. Žinau, kad jis daro tai tyčia. Lėtai artėjau prie jo. Kai tik Jokūbas norėjo išmušti kamuolį man iš rankų, aš greit apsivariau aplink į ir mečiau. Kamuolys gražiai įkrito.

- Tai ką ten sakei, - erzinau jį.

- Prieš sekunde verkei ir sakei, kad aš sukčiauju.

- Tai buvo prieš sekundę, - nusijuokiau, - nes dar tada nežinojau ką su tavim norėsiu daryti.

- O dabar žinai?

- Taip, - linktelėjau.

- Ir ką norėsi su manim daryti? – didelė šypsena atsirado jo veide.

- Pamatysi.

- Paprašysi, kad aš tave pabučiuočiau, ar ne?

- Nebūk toks pasitikintis savimi, Jokūbai. Neiššvaistyčiau tokio šanso paprastam bučiniui, - sumurmėjau.

- Nejaugi, - pakėlė antakį jis.

- Žinai, nėra jokio smagumo žaisti kai neturi varžovo, - pakartojau jo frazę prieš mesdama kamuolį į krepšį.

Šį kartą Jokūbas su ranką numušė kamuolį. Šūdas. Jis pasiėmė kamuolį ir užuot jį metęs pasidejo ant žemės ir suspaudė tarp kojų.

- Ką tu da ,- stebėjau kaip Jokūbas nusimeta juodą megztinį, pasiima kamuolį ir tęsia žaidimą lyg niekur nieko.

- Um, gal galėtum apsirengi?

- Niekada, - tai pasakęs jis metė kamuolį ir aišku pataikė.

Leidau sau pasimėgauti vaizdu. Nužiūrėjau Jokūbą nuo galvos iki kojų.

- Gerai, dar du taškai ir aš laimiu, - sušnibždėjo jis, nusipurtydamas plaukus nuo kaktos.

- Sėkmės pataikant, - atsidusau.

Net nesistengiu jo blokuoti.

- Kas sakė, kad nepataikysiu?

- O kas sakė, kad pataikysi?

Jokūbas nusijuokė ir nenuleidęs nuo manęs akių metė kamuolį į krepšį. Susinervinau, kai pamačiau, kad kamuolys lengvai įkrito. Jis lėtai apsilaižė apatinę lūpa.

- Manau, kad tai reiškia, kad ašlaimėjau.

Pagaliau nauja dalis! :))) Čia padariau mažą intrigą ant galo;) Atsiprašau už klaidas, nes jų tikrai gali būti vertime... :( Ačiū už peržiūras ir už tiek daug vote'ų ant dalių :o

Vote ^^