The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

31 dalis

  Įėjau pro terasos duris į svetainę. Andrėjas miegojo ant sofos, o mamos nei kvapo. Užbėgau į antrą aukštą su mintini kodėl jie patys neatsinešė savo rankšluosčių? Dūsaudama atidariau Jokūbo vonios duris. Nežinau nustebau ar ne, bet jis buvo pasilenkęs virš kriauklės ir tvarkėsi plaukus. 

- Atsiprašau.

Jokūbas žvilgtelėjo į mane pro veidrodį, pervertė akis ir toliau tvarkėsi plaukus. Jis paėmė plaukus kurie buvo ant kaktos ir su ranka braukdamas į viršų juos sukėlė. Kelis kartus mirktelėjau, bet turiu pripažinti, kad jis atrodė gan patraukliai. 

- Ana, ko tau reikia? - atsisuko.

- Oh, um.....rankšluosčiu. Man reikia rankšluosčių, - išsiblaškiusi sumurmėjau. 

Jokūbas atsitraukė nuo kriauklės ir su pirštu parodė į lentyną po ja. 

- Apačioj po dešine.

Atsiklaupiau prie jo ir pagriebusi 5 švarius rankšluosčius atsistojau.

- Kam tau tiek daug reikia? - paklausė.

- Draugams. Mes maudysimės.

- Ir jie nesugebėjo atsinešti savo? - mėlynos akys nepatikliai žiūrėjo į mane. 

- Kas čia tokio? Tai tik rankšluostis, - perverčiau akis.

- Whatever, man nerūpi. Tik išplauk juos ir padėk į vietą, kai panaudosi, - nusisuko atgal į veidrodį. 

Linktelėjau ir prieš išeinant tiesiog privalėjau paklausti:

- Nauja šukuosena?

- Kodėl klausi?

- Šiaip sau. Gražiai atrodai.

Jokūbas nieko neatsakė. Aš užsidėjau rankšluosčius ant pečių:

- Manau jau eisiu.

- Eik.

                    ***
Padėjau rankšluosčius šalia Amelijos ir stengiausi kažkaip užmegzti pokalbį:

- Nori kremo nuo saulės? 

- Juokauji? - nusižiovavo ji, - nematai kokia aš išblyškusi?

Ignoravau jos pakeltą toną. Jai tik 14, pati paauglystė. Padėjau kremą nuo saulės jai ant šlaunies.

- Gal apsigalvosi.

Nuėjau prie baseino. Ignas su Roku nepasidalina padanga, o Karolina nedrąsiai mirko kojas vandenyje. Greitai nusimoviau šortus ir priėjusi arčiau vandens įkišau kojas. Ignas nustojo taškytis ir stebėjo mane, o aš jam mirktelėjau. Lėtai įslinkau po vandeniu.

- Wow, nesitikėjau, kad vanduo bus toks šaltas, - panėriau norėdama priprasti. 

Išnirusi vis dar jaučiau Igno akis ant manęs. Apsimečiau, kad nepastebėjau jo žiūrinčio į mane. Mes tik draugai. Bent jau aš taip galvoju.

- Ana, - sušuko Rokas.

-Ką?
- Pabandyk ilysti, - parodė su ranka į padangą, kurioje jau buvo kartu su Ignu.

- Kaip, - plaukiau link jų, - tai neįmanoma.

- Lengvai. Dar yra šiek tiek vietos.

Su dideliu intuzijasmu panirau po vandeniu. Po kelių sekundžių mano galva ilsėjosi ant Igno peties. 

- O Dieve, - atgaudama kvapą nusijuokiau, - Rokai, dabar man paaiškink - koks tikslas mums visiems čia sulysti? 

- Noriu padaryti sumuštinį, - raudonplaukis sukikeno. 

Mes visi nusijuokėme.

- Aš irgi noriu prisidėti, - paskelbė Karolina.

- Žinoma, mažute, atplauk čia. Galėsi būti dantų krapštukas, kurį kartais smeigia į sumuštinius, - išsiviepė Rokas.

  Ignas tyliai nusijuokė norėdamas neįžeisti Karolinos.

- Wow, - nervingai kvėpavo ji sukdamasi plaukti atgal link baseino sienos, - tu toks grubus.

- Ei, ei, mažute, palauk. Aš juokauju, - rėkė Rokas, - sugrįžk. Nepalink manęs vieno su nevykėliais. 

- Jis mus ką tik pavadino nevykėliais, - atsisukusi per petį sušnabždėjau Ignui.

- Ne? - sarkastiškai pasakė jis, - lažinuosi, kad jie pradės pyktis. Tai nutinka visą laiką.

- Haha, žiūrėk, ji net nenori išlipti iš baseino. Ji nori, kad Rokas jaustųsi blogai. 

Aš buvau teisi. Rokas pradėjo atsiprašinėti, o Karolina "nenoriai" priplaukė prie jo.

- Šiknius, - pasakė ji.

- Žinau, - nusijuokė Rokas ir pasilenkęs prie jos pabučiavo du kartus į lūpas, - tu graži, žinai tą. 

Perverčiau akis ir atsisukau į Igną. Jis nusišypsojo ir nusisukęs nuo manęs sušuko:

- Einam pažaist "marco polo". Ei, Amelija, prisijunk!

            ***

Laikas greitai prabėgo ir po dviejų valandų visi nusprendė išlipti iš baseino, įskaitant ir Amelija. Stovime kieme. Aš apsisukau rankšluostį aplink save.

- Aš išalkęs, - prabilo Rokas.

- Oh, - parodžiau su pirštu į namą, - aš turiu maisto. Tuoj atnešiu.

- Tiesiog visi einam į vidų, - papurtė galvą Karolina.

Negalėjau jiems pasakyti, kad aš negaliu pakviesti jų visų, todėl sumelavau.

- Negalim.

- Kodėl ne?

- Nes, - patraukiau pečiais, - aš turiu šunį. Ir...jis didelis. Labai didelis. I-ir jis jus sudraskys į gabalėlius.

Jie spoksojo į mane gerą minutę.

- Tu juokinga, Ana. - nusijuokė Ignas.

- Tikrai, - pridėjo Rokas. 

- Tu nejuokinga, tu tiesiog bloga melagė, - išsiviepė Amelija.

- Užsičiaupk, - atsidusau.

Ji teisi. Rokas atidarė terasos duris ir įėjo į vidų, o iš paskos jo - dar 3 žmonės su šlapiais drabužiais ir nežmoniškai garsiais balsais. Pro kampą matau, kad Andrėjas vis dar miega. Norėjau mirti.

- Palaukit, - tyliai surėkiau, bet buvo per vėlu.

- Yo, Ana, kur tavo virtuvė, - pašaukė Rokas.

Su ranka parodžiau į kairę. Nusekusi juos, pasiėmiau megztinį, kuris kabojo ant kėdės, ir numetusi jį ant grindų pradėjau valyti kojų atspaudus ir žvalgytis, kad niekur nepamatyčiau mamos. Nuslinkau į virtuvę. Vaikinai knisosi spintelėse ieškodami ko nors užkąsti. Karolina įsitaisė ant kėdės ir pagriebusi mano mamos vestuvių planų knygą pradėjo ją vartyti. 

- Kas čia? Kažkas ruošiasi vestuvėms?

O NE! Greitu žingsniu nuėjau iki jos ir išplėšiau knygą iš rankų.

- Nelysk.

- Nusiramink, Agne, - pakėlusi antakius pasakė Amelija atsisėsdama ant kėdės. 

- Aš An....- nustojau kalbėti, kai išgirdau žingsnius ant laiptų.

Meldžiausi, kad tai butų Jokūbas. Tai mano mama. Prisiekiu vos nenumiriau kai pamačiau kokiu žvilgsniu ji žiūri į mane. Rankose ji laikė telefoną ir krūvą vestuvių pakvietimų. 

- Ponia Baringer, aš jums perskambinsiu vėliau. Taip žinau.

Mama padėjo ragelį ir jos akys nukrypo į vaikinus nesiknisančius po spinteles. 

- Anastasija, malonėk paaiškinti kas čia dedasi.  

Nauja dalis!:))) Norėjau padėkoti už 11k peržiūrų <3 tikrai netikėjau, kad ta istorija jų tiek sulauks :o

Vote ^^