The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

37 dalis

- Oh, viskas aišku kas čia atsitiko. Tu pasitempei petį panele Georges, - šiek tiek nusišypsojęs, aukštas vyras paspaudė mano petį dar kartą, - viskas gerai?

- Ne, man skauda, - nupurčiau jo ranką.

Linktelėjęs ir atsitraukęs nuo manes pasiėmė užrašų knygutę.

Jis gan jaunas. Akys rudos ir didelės ir jis turi britišką akcentą, kurio nevisai suprantu. Vienintelė problema - neprisimenu jo vardo.

Ant jo švarko buvo prisegta maža kortelė su vardu tad palenkiau galvą į šoną, kad galėčiau perskaityti.

- Daktaras Wren Kingston.

- Atsiprašau, tiesiog neprisimiau vardo, - išraudau.

- Panele Georges, atrodo, kad tūrėsite kruvinai blogą patempimą, bet laimei šiek tiek ledo tau padės išvengti patinimo ir uždegimo.

- Kruvinai? - atsisėdau ir žvilgtelėjau į petį, - ar jis kraujuoja?

Daktaras pakėlė antakius, ir po kelių sekundžių pasigirdo Jokūbo balsą:

- Ne, Wren tiesiog pabrežia faktą, kad tavo petys atrodo tikrai blogai.

Atsisukau pasižiūrėti į Jokūbą. Jis sukryžiavo rankas, pervertė akis ir vėl įnyko į telefoną.

- Tavo vaikinas atrodo labai paniuręs, - sušnabždėjo daktaras Kingstone.

- Jis ne mano vaikinas, - sumurmėjau, - tai kaip mano petys?

Atsitraukęs nuo manęs jis išsitraukė parkelį iš kišelės ir prabilo:

- Gali būti rami. Tai tiesiog paprastas patempimas. Leisk pailsėti rankai, saule. Daugaiu nebelkilnok jokių..... sunkių dėžių, - greitai pažiūrėjęs į Jookūbą parodė su galva, - liepk jam tai padaryti.

- Mhm, - perverčiau akis.

- Aš tau duosiu įtvarą, kad nebutų jokio svorio ant peties ir išrašysiu šiek tiek vaistų, - ištiesė ranką, - štai, kelios tabletės ibuprofeno padės.

- Tikrai, - sarkastiškai sumurmėjau.

- Kai pajausi,kad skaudą petį, išgerk vieną tabletę. Tai turėtų padėti.

- Ir viskas? Takbletės ir įtvaras?

- Taip, - linktelėjo ir nusišypsojęs išėjo.

Atsikosėjau ir žvilgtelėjauį tabletes. Dabar labai keista būti su Jokūbų viename kambaryje ir nekalbėti. Nušokau nuo lovos ir žvilgtelėjau į Jokūbą. Jis jau žiūrėjo į mane. Greitai nusisukau ir žinoma išraudau.

Turėjau nutraukti tylą:

- Aš einu atsigerti vandens.

Nelaukusi kol jis kažką atsakys išėjau pro duris.

                  ***

Po kelių minučių jau stovėjau prie  krano ir išgėriau tabletes. Netoliese pamačiau užkandžių automatą todėl dabar galvoju ar nusipirkti "Hershley" tik sau, ar nupirkti ir Jokūbui. Priėjau sprendimą - jeigu turėsiu pakankamai pinigų nupirksiu ir Jokūbui. Bet duosiu tik tada, kai jis paprašys atsikasti manojo. Tada apsimesiu, kad nusipirkau du ir kito nebenoriu. 

Išsitraukiau monetas iš kišenės, net neskaičiavusi sumečiau į automatą ir stebėjau kaip du šokoladinai batonėliai nukripo į apačia. Po kelių sekundžių iškrito mano grąža. Ir kaip visada man ''sekasi''. Grąža nukrito tiesiai ant žemės. Prisiekiu, kad praleidau 10 minučių ieškodama kelių centų. 

Deja, kai atsistojau - susidaužiau su kitu žmogumi. Pajaučiau rankas ant patempto pečio ir garsiai suinkščiau pro sukąstus dantis. 

- Šūdas, - sušnypščiau.

- Atsiprašau, nemačiau tavęs, - išgirdau balsą. 

Žvilgtelėjau aukštyn ir pamačiau  dar vienas rudas akis. Išblyškęs vaikinas nervingai žiūrėjo į mane. Rudi plaukai buvo sušukuoti ant šodo, ir kelios garbanos krito jam ant kaktos. 

- Viskas gerai? - pasilenkęs paklausė ir uždėjo ranką ant peties.

Stipriai užsimerkiau ir numętusi jo ranką atsistojau. 

- Būtų viskas gerai, jeigu nespaustum mano sušikto peties!

- Aš nežinojau, - pakėlė antakius. 

Šis vaikinas irgi turi kažkokų akcentą. Kodėl visi kuriuos sutinku turi sušiktus akcentus! Prasižiojau ir norėjau kažką sakyti, bet pagalvojau, kad bus geriau jeigu pastylėsiu.

- Nieko tokio, - išspaudžiau šypseną. 

Jau ruošiausi eiti, bet jis užstojo man kelią. Nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojo, po to kelias sekundes paspoksojęs į veidą, nusijuokė:

- Tas šudžius buvo teisus. 

- Ką? - pakėliau antakį.

Vaikinas pasikasė galvą ir sukryžiavo rankas:

- Aš jam skolingas 10 dolerių.

- Gerai, whatever. Traukis, - prieš man spėjant paeiti bent vieną žingsnį, jis trūktelėjo mane už megztinio, - Ko?! - sušaukiau, - aš tavęs net nepažįs....

- Norėjau tik paklausti, - nutaukęs mane atsikosėjo, - ar tavo vardas, um, Anastasija, ar ne?

Sumirksėjau. Negaliu sakyti, kad nepasimečiau. Greitai apžiūrėjau visą koridorių, kad jeigu kas atsitiktų turėčiau planą. Atsitraukiau nuo vaikino ir gerai į jį įsižiūrėjau.

Jis aukštas ir atrodo lyg būtų mano metų, vikli ligonio draubužius (nežinau kaip vadinas ta "suknelė"mėlyna ar žalia, kai reikia apsirengti jeigu esi ligoninėje :D) Ieškojau kortelės su vardu, bet dėja jos neradau. 

- Aš tave pažįstu? 

Prieš jam kažką pasakant, pasigirsta mano vardas anapus koridoriaus. Atsisukusi pamatau Jokūbą. Dar kartą pažiūrėjau į nepažįstamąjį patraukiau durų link. 

- Kas ten toks? - Jokūbas paklausė vos tik priėjau prie jo. 

- Nežinau, kažkoks keistuolis, - įkišau šokoladuką jam į ranką, - eime. 

Mėlynos akys mane nužiūrėjo ir uždėjes ranką ant liemens sumurmėjo:

- Daktaras jau turi tau įtvarą, eiman.

Numečiau jo ranką ir pasukau link dakraro Kingston kabineto.

Nauja dalis!:))) Nežinau ar jums įdomu skaityt kas čia vyksta, nes man asmeniškai tai visai ne:D Ir ištikrųjų labai sunku išversti, tad tikuosi suprasit apie ką aš čia. 5SOS fanės tikiuosi supratot kas tas rudaplaukis rudaakis buvo ;))). Jeigu turit klausimų - komentuokit :)

Vote ^^