The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

25 dalis

  Nemiegojau visą naktį. Užmerkiau akis ir susisukau į kaldrą. 

- Ugh, - atsidusau.

Persukau pagalvę ir dabar guliu ant šaltos pusės. Gal tai padės greičiau užmigti. Praėjo dešimt minučių. Penkiolika. Nieko. 

- Sušiktas pragaras! - surėkusi atsisėdau lovoje ir mečiau pagalvę į sieną. 

Perbraukiau ranką per veidą, išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Rytoj mano gimtadienis, o aš negaliu normaliai išsimiegoti. Su akim bėgiojau per vaistų lentyną ieškodama migdomųjų, bet viską ką mačiau buvo sušikti Jokūbo plaukų purškalai. Nieko neradusi sudrėkinau veidą šaltu vandeniu ir išėjusi iš vonios nusprendžiau užsukti pas Jokūbą į kambarį. Jis miegojo. Priėjau arčiau lovos. Plaukai užkritę ant akių, lūpos šiek tiek pražiotos. Girdėjosi tylus knarkimas. Nusijuokiau. Jokūbas lėtai nusižiovaujo ir ištempęs rankas virš galvos pramerkė akis. Šelmiška šypsena atsirado jo veide.

- Pasiilgai manęs?

Jokūbo mieguistas balsas privertė mano pilvą susitraukti į riešuto formą. Norėjau atsigulti šalia jo ir kalbėtis visą naktį. 

- Jokūbai, mane kamuoja nemiga.

- Tu neturi nemigos, Ana.

- Nejaugi? Iš kur žinai?

- Praeitą savaitę, kai važiavom pasivažinėti vis užmigdavai ant mano peties, - nusijuokė jis. 

- Bet man vistiek kažkas blogai, - šyptelėjau.

- Spėk ką, - Jokūbas atsisėdo ir pažiūrėjo į laikrodį.

- Ką?

- Jau po dvylikos.

- Ir? - sumurmėjau. 

- Tavo gimtadienis, - švelniai pagriebė mane už riešo ir įsitempęs į lovą pradėjo dainuoti, - su gimimo diena...

- Ugh, baik, - žaismingai bandžiau išsivaduoti iš jo glėbio, - Jokūbai užsičiaupk.

- Su gimtadieniu, - pakartojo jis, uždėdamas rankas ant mano liemens.

- Ačiū, o kur mano dovana?

Mėlynos akys nukrypo į stalą ant kurio stovėjo maža supakuota dovana. Greitai atsistojau ir norėjau ją paimti, bet Jokūbo ranka mane sustabdė. 

- Palauk rytojaus, Anastasija.

- Techniškai jau yra rytojus, Jokūbai, - atsidusau.

- Kokia tu protinga, - jis pasilenkė prie manęs ir su nykščiu perbraukė per apatinę lūpą, - tai ne viskas ką tau turiu, todėl tiesiog palauk. 

- Kodėl negali duoti dabar, - trenkiau jam į krūtinę.

- Nustok elgtis kaip mažvaikė, - pabučiavo mano nosį.

- Tai mano gimtadienis tad galiu būti kuo tik panorėjusi. 

- Sutinku, - mirktelėjo jis.

Tyla.

- Manau jau grįšiu į savo lovą.

- Kodėl?

- Nes jau vėlu? – klausiamai atsakiau.

- Prižadinai mane, nes negalėjai užmigti, o dabar tiesiog išeisi?

- Kaip ir, - išlipusi iš lovos ir atsisukau į jį, - plius, tu turi kai ką padaryti. Noriu gauti savo dovaną rytojaus rytą.

- Labanakt Anastasija, - nusijuokė jis perversdamas akis.

        ***

  Andrėjas, Jokūbas ir mama pasilenkę stovi prie manęs, kai atsikėliau. Buvau savo kambaryje, užuolaidos atitrauktos, o vasarinės saulės spinduliai pripildė kambarį šiluma. 

- K-ką jus čia veikiat? mieguistai sumurmėjau. 

Pažvelgiau į juos. Visi gražiai apsirengę lyg butų didžiausia šventė, o tai mane sunervavo. Andrėjas rankoje laiko tortą su viena žvakute.

- Juk dabar 21- mas amžius, niekas taip jau senai nebedaro, - pasakiau atsisėdusi lovoje. 

- Su gimtadieniu, Anastasija, tikiuosi mėgsti šokoladą, - kukliai nusišypsojo jis.

Andėjas pasilenkė ir nedrąsiai mane apkabino.

- Um, ačiū, ir jo, man patinka šokoladas. 

Atėjo mamos eilė. Ji prisėdo šalia ant lovos ir pabučiavo mane į kaktą.

- Princese Ana, tau jau septyniolika! Su gimtadieniu, mieloji. 

Ji padarė tą patį kaip Andrėjas - apkabino mane, tik stipriau.

- Ugh, paleisk, - švelniai nustūmiau ją. Atsiguliau ant šono ir užmerkiau akis, - eikit iš čia, dar per anksti mane sveikinti. 

- Gerai, bet tik dėl to, nes tavo gimtadienis, - atsidusus atsistojo mama, - turi vieną valandą. Šiandien važiuosim į prieplauką, bet aš dar neturiu dainų sąrašo, kurios gros per vestuves, tad netempkim į naktį. Paskubėk.

- Gerai, gerai. 

Jie išėjo iš kambario, o aš žvilgtelėjau į duris. Jokūbas stovėjo prie mano spintos. 

- Negirdėjai ką sakiau? Eik.

- Ei, aš net negavau šanso pasveikinti tave su gimtadieniu, - šyptelėjo. 

Nusišypsojau po kaldra, bet greitai panaikinau šypseną. Stengiausi atrodyti rimta.

- Aš prisiklausiau tavo linkėjimų praeitą naktį.

- Aw, nebūk tokia šiurkšti, - pasakęs priartėjo prie manęs ir atsisėdo ant lovos, - be to, nejaugi nenori pamatyti dovanos?

Aš visai pamiršau, kad jis turi man dovaną!

- Pabaigei? 

- Pabaigiau, - galvos mostu nupurtė plaukus nuo kaktos. 

Iškišau ranką iš po kaldros ir laukiau kol jis įdės dovaną, bet vietoj to, Jokūbas sunėrė mūsų pirštus kartu.

- Paleisk, kur mano dovana? - išsilaisvinau iš jo rankos.

- Gausi.

- Kada? - verkšlenau.

- Greitai. 

- Rimtai? Kodėl išvis apie ją užsiminei, jeigu dabar net nežadi duoti? - sudėjavau.

- Visų pirma, su tokiais poreikiais iš vis jos negausi, - pakėlė antakius.

- Dink iš kambario, - nusisukau juo jo.

- Ne, pasitrauk, - sušnabždėjo Jokūbas.

Aš įsiutusi, kad JIS neduoda man dovanos ir dar trugdo miegoti, bet aš negaliu sakyti ne Jokūbui. Pakėliau kaldrą ir jis lėtai įslinko į lovą. Jokūbas buvo su šortais tad jo kojos buvo šaltos.

- Jokūbai, - sušnypščiau. 

- Šudas, atsiprašau. Tu tokia karšta, - nusijuokė jis.

Jokūbas uždėjo ranką man ant liemens ir prisitraukė arčiau savęs. Atrodė taip, kad aš beveik guliu ant jo - mano galvą ant jo krūtinės. Jokūbas lėtai įvėlė savo ranką man į plaukus. Kukli šypsena atsirado jo veide.

- Žinau ką galėtum man padovanoti, - prabilau.

- Aš jau turiu tau dvi dovanas, - nusijuokė.

- Noriu dar kai ko.

- Gerai, ko?

Atsisėdau lovoje ir žiūrėjau į Jokūbo mėlynas akis. Jeigu jis gali tai padaryti jai, padarys ir man.

- Noriu, kad parašytum man dainą.  

Ačiū, kad skaitot :)

Vote ^^