The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

42 dalis

Man skauda pilvą. Tai galėtu reikšti du dalykus. Viena - užvalgiau kažko blogo, antra - vėl atėjo "tos" dienos... Jau dešimta valanda ryto ir aš jau turėčiau išlipti iš lovos ir valgyti pusryčius, bet tyngiu. 

Apačioje kažkas svilina blynus, o kitame koridoriaus gale girdžiu kaip čiaupas įsijungia ir išsijungia. Jokūbai, plaunat dantis nereikia taip dažnai jų skalauti!

- Sukinstas pragaras! - sudėjavau. 

Atsiguliau ant kito šono ir prisitraukiau kojas prie savęs. Stengiausi sutelkti  dėmesį į rytinius filmukus, bet tai buvo labai sunku.

Išgirdau kaip Andrėjas dainuoja. 

- Užsičiaupk, užsičiaupk, užsičiaupk! - sumurmėjau įsitempusi nuo skausmo.

Lauke lyja ir mano langas praviras. Tikriausiai jau visa palangė šlapia. Turėčiau atsikelti ir uždaryti langą, bet žinot kas gali būti kai atsistosiu. Potvinis. Kartais norėčiau būti vaikinu. 

Dar kelias minutes pasižiūrėjau "Simpsonus", o skausmas tapo dar didesnis. Prisiminiau daktaro Kingston tabletes nuo skausno. Galbūt jos padės. Gyliai įkvėpiau ir lėtai išlipau iš lovos. Nuėjau į vonia ir kelis kartus pabeldusi pastumiau duris. 

- Jokūbai, aš įeinu, - sumurmėjau, - ar man užsidengti akis? 

Palaukiau kelias sekundes. Atsakymo neišgirdau. Nieko nelaukusi atidariau duris. Jokūbas stovėjo prieš veidrodį su dantų šepetėliu burnoje ir tvarkėsi plaukus. Pastebėjau, kad jis vis dar su Batman lipduku ir tik vėliau pamačiau jog jis tik su kelnėmis ir "snapback". 

Mėlynos akys žvilgtelėjo į mane.

- Labas rytas.

Sumirksėjau. Jis rimtai su manimi kalbasi?

Aš ignoravau jį tris dienas už praktiškai nieką, per mane jis turi juodą akį ir aš išėjau su Ignu užuot pasilikus su juo. Ir Jokūbas vistiek kalbasi su manimi?

- Oh, labas rytas, - sumikčiojau; mostelėjau link kriauklės, - nieko prieš jeigu prisijungsiu?

- Nah, - pasitraukė į šalį duodamas man vietos. 

Pasiėmiau dantų šepetuką ir pradėjau valytis dantis. Jo veidas atrodo baisiau dienos šviesoje. Visi įbrėžinai ryškūs ir mėlyni. Nusisukau ir pratęsiau dantų valymą.

- Tai..... - sumurmėjo jis. 

- Tai? - žvilgtelėjau į Jokūbą. 

- .... lauke lyja.

Pakėliau antakius ir išspjoviau vandenį į kriauklę. 

- Um,taip.

- Sorry, man nesiseka užmegzti pokalbių, - atsiduso jis. 

Jokūbas atrodo pasimetęs. Vis pagaunu jo žvilgsį veidrodyje, o jis greitai nusuka akis. Tai atrodo taip mielai, kad noriu nusišypsoti, bet to nepadaru. 

- Gal galėtum padėti? - atsisukusi paklausiau, - man reikia "arklio uodegos", - padėjau šepetį ant staliuko netoli kriauklės.

- Ką? 

- Man reikia "arklio uodegos", - atkišau gumytę. 

Jokūbas pakėlė antakius ir paėmęs gumytę iškėlė į viršų. 

- Ką man su ja daryti? Ji tokia maža.....

- Ji tamposi.

Nusisukau nuo jo ir atsistojau prieš veidrodį. Su viena ranka stengiausi suimti visus plaukus.

- Paimk mano plaukus.

- That"s what she said, - Jokūbas sušibždėjo, bet suitikęs mano akis veidrosyje atsikosėjo, - sorry, ką sakei? 

- Surink mano plaukus, - perverčiau akis 

- Oh.

Aukštas vaikinas paėmė visas mano garbanas į savo didžiulę ranką. Jokūbas rimtu veidu įtempė gumytę, bet ji iššovė jam iš pirštų. 

- Ką padariau ne taip, - greit pažiūrėjo į mane per veidrodį. 

- Viską, - nusijuokiau ir padaviau jam dar vieną, - visų pirma užsidėk gumytę taip, lyg ji būtų apyrankė. 

- Galvojau, kad norėjai jog tau suriščiau plaukus. 

- Jokūbai.

Jis paleido mano plaukus ir užsidėjo gumytę.

- Ką dabar? 

- Su ranka ant kurios yra gumytė, laikyk mano plaukus, o su kita - nutempk gumytę ant plaukų. 

Jokūbas prikando lūpą ir atsargiai darė viską ką sakiau. Kai baigė, paleido plaukus, bet gumytė buvo neįtempta todėl plaukai nukrito ant šono. 

- Kažkas ne taip, - sušnibždėjo jis ir ištraukė gumytę iš plaukų, - pabandysiu dar kartą. 

- Gerai, - pasakiau.

Po kelių sekundžių pajaučiau skausmą pilve ir prisiminiau kodėl aš čia atėjau. Pasilenkiau į priekį ir išsitraukiau dėžutę su tabletėm ir lentynos. 

- Ana, baik judėti.

- Atsiprašau.

Jokūbui prireikė mažiausiai dviejų bandymų kol jis pagaliau surišo plaukus gerai. Mačiau kaip jis bandė paslėpti kelis plaukus, kurie buvo man ant kaktos,  užkišdamas juos už ausų. 

- Viskas gerai, ačiū, tai atrodo puikiai. 

- Žinau, - nusišypsojo jis ir atsisėdo ant kėdės, - aš viską pergalvojau. 

- Ką? - sumirksėjau.

- Daug dalykų, bet pagrinde tik vieną. 

- Kokį? - atsirėmiau į krieuklę. 

- Vakar, - patraukė pečiais jis. 

- Vakar kas? - tikrai nenoriu prisiminti kas buvo vakar.

- Tiksliau vakar vakare aš negalėjau užmigti, nes galvojau apie tai ką tu pasakei prieš išeidama - tu buvai teisi. 

- Hm?

- Vakar pasakei man "dabar žinai kaip aš jaučiausi". Iš pradžių nesupratau ką turėjai omenyje. Žinai, nieko neužfiksavau galvoje, - atsiduso jis, - bet po kelių valandų pagaliau tai supratau, kad aš tave palieku per daug dažnai. Visą laiką. 

Jokūbas žiūrėjo į mane tykėdamasis, kad kažką pasakysiu, bet aš nežinau ką. 

- Taigi, kai tu išėjai aš buvau labai supykęs. Tada supratau - jeigu aš pasijaučiau taip, kai tu mane palikai tik vieną kartą, kaip tu turėjai pasijausti, kai aš tave palieku visą laiką. 

- Jokūbai, aš nesistengiau būti tei......

- Bet tu buvai ir aš dabar viską suprantu, Ana. Kaip ir sakiau, aš viską pergalvojau ir tau atleidžiu. 

- Tu atleidi man?

- Taip. Už tai, kad neklausei mano CD, kurį aš įrašinėjau visą naktį, už tai, kad ignoravai mane tris dienas, už tai, kad išėjai su Igneliu užuot pasilikusi su manimi, už ......

- Jokūbai, užteks, aš supratau ką norėjai pasakyti.

- Šaunu, - linktelėjo jis.

Nauja dalis!:))) Tikiuosi patiks ;)

Vote ^^