The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

20 dalis

  - Man atrodo aš tau patinku. 

- Ką?! - pasimečiau. 

- Patinku, - priglaudė savo kaktą prie manosios, - pripažink.

- J-Jokūbai, tu man nepatinki, - žiopčiojau, - mano mama susituoks su tavo tėčiu.

- Koks sušiktas skirtumas, - jo ranka ant mano liemens, - mūsų tai neliečia. 

Pasilenkęs jis prilietė mano nosį su savąją. Nežinau ir nenoriu žinoti kas dedasi mano pilve. Mano kojos tarsi žalatininės, o širdies ritmas toks didelis, kad galėčiau mirti bet kokią minutę.

- Aš BEPROTIŠKAI noriu tave pabučiuoti, - sušnibždėjo jis. 

- Jokūbai, aš nežinau kodėl tai pasakiau. Mes negalim.

- Sustabdyk mane. Sustabdyk, - tyliai pasakė jis. 

Jokūbas prisispaudė prie manęs.

- Nustumk mane ir pasakyk, kad nenori jog tave taip liesčiau. 

Jo ranka slydo žemyn man ant sėdmenų, tada pakilo iki mano krūtinės. O aš? Aš tiesiog stovėjau kaip negyva ir nieko nedariau. Jokūbas teisus. Jis man patinka. Dar ir kaip. 

- Taip ir galvojau, - žvilgsnis nukrypo į lūpas, - aš tave pabučiuosi, gerai? Ar galiu? 

Sustingstu. 

- Ana, prašau, atsakyk.

Aš linkteliu ir sugriebusi jo marškinius prisispaudžiu dar arčiau savęs.

- Gali. Pabučiuok mane, pabučiuok. 

- Pagaliau.

Mūsų lūpos susilietė. Pajutau jo liežuvį savo burnoje, pirštus ant sėdmenų.

            ***

  Negaliu patikėti. Jis mane bučiuoja. BU-ČIUO-JA! Jokūbo burna buvo šilta, jo lūpos minkštesnės nei įsivaizdavau, o auskaras lūpoje pridėjo bučiniui kur kas geresnį jausmą. Per kūną perėjo šiurpuliai. Švelni Jokūbo ranka lengvai slydo per mano odą. 

- Aną, - suaimanavo jis.

Įkišau ranką jam į plaukus, o su kita apsivijau kaklą. Nenoriu sustoti. Galiu tai daryti amžinai. Jokūbas lėtai nuleido rankas ant sėdmenų ir lengvai spustelėjo.

- Ei, - nusijuokiau.

Liūdna veido išraiška atsirado jo veide.

- Negalėjau susivaldyti.

- Lažinuosi. 

- Ššš, - Jokūbas pasitaisė plaukus, kurie lindo į akis, ir priartėjęs prie manęs įsisiurbė į lūpas. 

       ***

- Negaliu kvėpuoti, - po kažkiek laiko pasakė. 

Sukikenusi atsitraukiau nuo jo. Miela šypsena atsirado Jokūbo veide.

- Anastasija, jeigu bučiau žinojęs, kad taip gerai bučiuosiesi, bučiau senai tave pabučiavęs.  

Nieko neatsakiau. Atsirėmiau į spintą. Po dviejų minučių tylos, jausmai užplūdo mano kūną. Žvilgtelėjau į JĮ. Jokūbas stovėjo ramiu veidu. Lyg nieko nebūtų įvykę. Tada supratau ką ką tik padariau. Aš jį pabučiavau. Aš pabučiavau savo įbrolį. Ir...ir man tai patiko! Susigėdus nuleidau akis. Šauniai padarei, Anastasija. 

Iš tikrųjų tai ne aš, kuri pabučiavo ji pirmoji, tai jis pripuolė prie manęs. Tikriausiai todėl nes tu jam liepiai! - kalbėjausi mintyse. Dabar jis galvoja, kad aš kažkokia kekšė. Be to - Jokūbas pripažino jog nori mane pabučiuoti. Prisiminus jo rankas ant mano krūtinės ir švelnias lūpas ant manųjų, kukliai nusišypsojau. Aš jam patinku. Tyliai atsidusau.

- Um, aš ištroškusi, - su galva parodžiau durų link, - einu pasiimti vandens. 

Jis linktelėjo. Džiaugiuosi jog jis nieko nepasakė, nes vis dar negaliu patikėti, kad mes pasibučiavom. Jokūbas priėjo prie manęs ir įsikabino į ranką. Kaip tai atsitiko? Kai nulipome žemyn jis įjungė šviesą ir DEJA paleido mano ranką... 

- Prisėsk, aš tau atnešiu.

Aw. Jeigu mano mama sužinotų kas nesenai atsitiko tarp mūsų su Jokūbų, aš dabar gulėčiau negyva. Net nusipurčiau. Stebėjau kaip Jokūbas grakščiai sukosi virtuvėje. Platūs pečiai, raumenys ant nugaros, iššokusios venos ant rankų. Kaip jis gali taip gražiai atrodyti? Ir būti mano įbroliu...... Jokūbas padavė man stiklinę vandens. Jis stebėjo kaip gėriau. Mintyse galvojau ką pasakyti. 

- Atsiprašau, - sušnibždėjo Jokūbas.

Jis atrodė rimtas. Vis dar sukau galvą ką sakyti.

- Dabar tylėsi? - dar tyliau paklausė.

- Nežinau ką pasakyti, - atsakiau po ilgo laiko. 

- Tiesiog atsakyk, - perbraukė per plaukus Jokūbas, - ar tai...ar tai buvo klaida?

Stipriai užsimerkiau.

- Taip. 

- Na, aš atsiprašau. Man nederėjo tavęs bučiuoti.

Atsukęs nugarą į mane, jis ėjo durų link. Šūdas, ką aš padariau - sušnibždėjau sau. Nušokau nuo kėdės ir nusekiau jį. Jokūbas movėsi batus. Mašinos rakteliai jau buvo rankose. Švelniai įsikabinau į jo ranką prieš jam atidarant duris.

- Ko? - atšovė.

- Mes niekam negalim pasakyt, um, apie bučinį. 

- Kodėl galvoji, kad man taip rūpi, - išsivadavęs iš mano rankos jis užtrenkė duris man prieš nosį. 

Nežinau kodėl, bet norėjau tiesiog mirti.

Nauja dalis!:))) 

Vote ^^