The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

23 dalis

  „ – Ana, tu man patinki"

Ar jis rimtai, ar tik juokauja?

- Ką? – sušnibždėjau.

- Aš rimtai, Ana, - Jokūbas papurtė galvą.

Nervingai nurijau seiles užstrigusias gerklėje ir bandžiau išvengti jo akių kontakto. Lėtai apsilaižiau lūpas. Dar nepraėjo mažiausiai dvi dienos po mūsų bučinio, o jis jau sako, kad aš jam patinku. Jis tikrai meluoja, tai neįmanoma. Aš pažįstu Jokūbą. Čia tikriausiai dar vienas jo žaidimas mano jausmams patikrinti... Nice try. Nuėmiau Jokūbo ranką nuo savo liemens ir atsitraukiau žingsniu toliau.

- Jau gan vėlu. Manau mums reikia eiti į lovas. 

- Ką? – pažiūrėjo į mane su nuliūdusiu veidu.

- Jokūbai, aš nežinau ar tu žaidi su manimi, ar ne, bet...-

- Tu rimtai galvoji, kad sakyčiau tokius dalykus ir meluočiau? – pertraukė mane.

- Na, nežinau, - tyliai atsakiau, - tikiuosi jog ne.

- K-ką man padaryti, kad priversčiau tave patikėti?

Jokūbas atrodė toks pasitikintis savimi. Jis laukė kol aš kažką pasakysiu, bet aš tylėjau. Žvilgtelėjau į jo minkštas lūpas. Norėjau pabučiuoti Jokūbą. Tikrai. Bet negaliu. Šiandien jau ir taip per daug veiksmo.

- Tau nereikia daryti nieko, Jokūbai, - kukliai šyptelėjau.

- Gerai, - mėlynos akys nušvito, - ar galiu tave pabučiuoti, nes nemanau, kad dabar galėčiau nueiti to nepadaręs. 

Aš LABAI norėjau, bet papurčiau galvą.

- Ne, mes negalim. 

- Tu teisi, - jis perbraukė ranką per veidą.

Jokūbas atlošė galvą į duris, o mano akys nukrypo į jo Adomo obuolį. Nežymus iškylimas. Gerai, man jau tikrai laikas miegoti, kol kažko durno nepadariau, VĖL. 

- Aš einu į lovą, traukis, - žaismingai pastūmiau Jokūbą į šoną.

- Paprašyk gražiai, - pervertė akis.

- Prašau mane praleisti, - dramatiškai ištariau.

Mielos duobutės atsirado ant Jokūbo skruostų, o jo akys – ant mano šortų. 

- Tu vis dar tu tais pačiais šortais.

- Taip, - išsišiepiau, - ir aš su jais miegosiu, tikiuosi, kad neprieštarausi.

- Nejuokink, - jis apglėbė mano kaklą su ranka ir pabučiavo į kaktą, - labanakt, mažute.
                ***
Jau devynios valandos ryto, bet aš vis dar nenoriu išlipti iš lovos. Andrėjas su mama grįžo prieš valandą. Praeitą naktį negalėjau miegoti. Galvojau apie Jokūbo jausmus man. Apačioje groja radijas, kuriam pritaria mano mama. Atsiguliau ant nugaros ir spoksojau į lubas. Tiesą sakant, man šiek tiek baisu susitikti Jokūbą. Jeigu jis nebegalvoja, kad aš graži, jeigu jis vakar viską melavo? 

Nusimečiau kaldrą ir giliai įkvėpiau. Kvėpuok, Ana, kvėpuok. Aš tave pabučiavau, nes to norėjau. Aš tave pabučiuočiau dar kartą. Gerai, užteks tų fantazijų. Iššokau iš lovos. Užsidėjau sportines kelnes ir nuėjau į virtuvę. Pasirodo visi buvo svetainėje. Mano akys susitiko su Jokūbo. Pasišiaušę plaukai sukišti už kepurės ir jis vilkėjo baltus marškinėlius. Mirktelėjau. Balta spalva jam tinka. Ji išryškina jo mėlynas akis.

  Pažiūrėjau į mamą ir Andrėjų, kurie sėdėjo su krūva popierių.

- Sveiki sugrįžę, - pasisveikinau, - kaip New York?