The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

59 dalis

- Ana, atidaryk duris, - sumurmėjo Jokūbas pajudindamas durų rankeną. 

Deja durys buvo neužrakintos, todėl kai Jokūbas jas pastūmė, jos atsitrenkė man į nugarą. 

- Šūdas. Kodėl tu sėdi ant grindų?

- Eik šalin.

- Atidaryk duris, arba aš jas atidarysiu pats, - pripažino jis, - aš tikrai noriu eiti pasimaudyti ir jeigu prisimeni mano draugą Calum? Aš palikau jį ten su tavo 'draugais'. 

- Aš įsitikinus, kad jam viskas gerai, - sumurmėjau. 

Prisiverčiau save atsistoti ir atidaryti duris Jokūbui. Jis rankose suko rankšluosčio galiuką ir pamatęs mane susiraukė.

- Ką tu darai?

- Oh nieko. Tiesiog esu arti suknisto psichinio nervų sutrikino. Nieko rimto, tai įprasta. O ką tu darai? - sarkastiškai pasakiau.

Mėlynos akys sustingę žiūrėjo į mane.

- Jokūbai, tai yra blogai, - pridėjau.

-Ne, tai nėra blogai, - paėmęs mano smakrą į vieną ranką, su nykščiu perbraukė per skruostą, - tu tiesiog per stipriai sureagavai.

Nupurčiau jo ranką nuo savęs.

- Tame ir esmė, Jokūbai. Aš ne per stipriai sureagavau. Ji tikrai kažkam pasakys ir tada mes pak...

- Tu mūsų gėdijies? 

Sustojau ir leidau žodžiams įsiskverbti į mane.

- Kodėl taip sakai?

- Tu neatsakei į klausimą, Ana.

Tiesiog stebėjau jį. Ar Jokūbas rimtai dabar kalba apie tai? Mes turime kitų dalykų apie kuriuos reikia nerimauti ir tai sakydama turiu galvoje blondinę su velnio siela. Jaučiau kaip išraudau.

- Ne, aš nesigėdiju... 

- Tai tada kodėl, kodėl... - sustojo jis ieškodamas tinkamų žodžių, - kodėl tu bijai, kad kažkas sužinos ką tau jaučiu?

- Tu juokauji, tiesa?

Jokūbas ramiai žiūrėjo į mane.

- Atsakyk.

Nervingai atsidusau:

- Aš nebijau, Jokūbai. Tiesiog... Tai ką mes darom, būnam kartu, tai nėra gerai, nei mano mamai, nei tavo tėčiui. Pagalvok apie pinigus ir laiką, kurį jie įdėjo į vestuvių organizavimą. Jie labai myli vienas kitą, Jokūbai, ir kiekvieną kartą kai mes bučiuojames ar liečiames - mes rizikuojam, - nuleidau akis žemyn, - galėsim pasikalbėti vėliau apie tai, nes dabar turime eiti pasikalbėti su Amelija, kol ji niekam apie tai neprasitarė. 

Jis užmerkė akis ir papurtė galvą.

- O mes? Kaip mes?

- Mes? - piktai pakartojau, - tu supranti kaip savanaudiškai tai nuskambėjo, Jokūbai? Kalba neina apie mus! Tai apie mano mamą ir tavo tėtį. Tai apie jų vestuves! Mes ir yra priežastis kodėl visa tai ką tik atsitiko. Nenoriu dabar kalbėti. Leisk man vienai pagalvoti apie mus!

Jokūbas greitai atsimerkęs žvilgtelėjo į mane. 

- Kodėl tai visą laiką darai? Visą kaltę suverti man.

Kas jam atsitiko?

- Tu buvai ta, kuri vakar sakė, kad manim pasitiki, Ana. Kodėl taip greitai nori viską pabaigti, mūsų dalyką, kurio mes dar normaliai nepradėjom? - su pirštu parodė į mus. 

Mėlynos akys piktai žiūrėjo. Dabar aš taip ant jo supykusi. Užmerkusi akis perbraukiau ranka per plaukus. 

- Dabar nenoriu apie tai kalbėti. Einu į apačią, - sumurmėjau. 

Praėjusi pro Jokūbą jaučiau jo ranką sau ant liemens, bet man tai nerūpėjo. Nuėjau tiesiai į galinį kiemą. Akys automatiškai užstrigo ties Amelija, kuri sėdėjo ant baseino krašto kojas nuleidusi į vandenį. Šalia jos buvo Ignas ir iki puses nusirengęs Danielius. Prikandau lūpą iš pasipiktinimo. 

Iš visų kurie yra čia, Amelija būtinai turėjo pamatyti mus. Kvaila dvylikametė, kuri nesupranta paprastų dalykų. Nusimoviau batus ir pasikėlusi džinsus atsisėdau šalia jos; įmerkiau kojas į šaltą vandenį. 

Tikėjausi jog ji kažką pasakys, bet Amelija net neatsisuko į mane. Ji vis dar taškė vaikinus vandeniu. 

Po kelių minučių aš pasidaviau.

- Amelija, reikia pasikalbėti. 

Ji mane ignoravo. Perverčiau akis ir vėl pašaukiau ją vardu prieš pastumdama šiek tiek jos petį. 

- Amelija?

- Ką? - atsisukusi mirktelėjo man; atrodo lyg nieko nebūtu atsitikę. 

Nutilau. Tikiuosi ji nesakys to dabar! 

- Ką turi omenyje sakydama "ką" ? - stengiausi išlikti rami. 

Amelija pervertė akis.

- Turiu omenyje ko iš manęs nori? 

Vanduo aptaškė mano veidą ir rankas. Nusukau akis į vaikinus kurie žaidė baseine. Ignas gaudė Danielių. Žiūrėjau į juos nustebusi. Nejaugi jie dabar irgi draugai? Kada tai ga....

- Aš nieko nesakysiu, Ana, - pertraukė mano mintis Amelija. 

- Ką? - atsisukau į ją.

- Aš nieko nesakysiu. Kas tarp jūsų vyksta, iš tikrųjų nėra mano reikalas. Plius, man patinka tas faktas, kad tavo mama vis tiek tave kažkada užtiks su juo.

Stebėjau ją minutę ir dar vieną, iki kol suvokiau apie ką ji kalba. 

- A-aš netikiu tavim.

Ji patraukė pečiais lyg jai tai nerūpėtu ir vėl pradėjo taškyti Igną. Jis išsisuko nuo jos ir aptaškė mus. Amelija nusijuokė ir pavadino jį šiknium. Nusivaliau akis.

- Um, tu kalbi rimtai? Niekam nesakysi? 

- Nekartosiu to, ką ką tik pasakiau, - su savo maža ranka perbraukė per plaukus, juos šiek tiek pakedendama, - jai baigei? Nes norėčiau eiti išsimaudyti.

Skeptiškai linktelėjau. Na, Amelija nebuvo viena iš patikimų žmonių. Ji kažkaip sužinojo mano Facebook slaptažodį! Kodėl turėčiau ja pasitikėti? Tai per daug paprasta.

- Žinau, kad kažką sugalvojai, Amelija, - sustabdžiau ją paimdama už rankos. 

Ji atvertė galvą atgal ir garsiai atsiduso žiūrėdama į dangų.

- Kažką sugalvojau? Paleisk mane!

Paleidau ranką.

- Tikrai kažką sugalvojai! Prieš minutę sakei, kad visiem pasakysi apie mane ir.... Jokūbą, - vėl pajutau vandenį ant savęs, bet nenusukau akių nuo Amelijos. 

Suraukiau akis ir stebėjau kaip ji žaidžia su savo maudymuko kraštais. Tada supratau, kad nors vieną kartą visi turi su savim maudymukus ir....

- Tai nori, kad pasakyčiau tavo mama? - pertraukė mano mintis Amelija. 

- N-ne... - papurčiau galvą, - aš tiesiog galvojau jog..... tu manęs nekenti?

Nauja dalis! :))) Norėjau labai padėkoti už 100k peržiūrų :o Jūs nerealūs <3 Nežinau kada bus kita dalis, nes pas mane interneto nebus iki kitos savaitės :(

Vote ^^