The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

27 dalis

  Prabuvau su jais dar dvi valandas. Pabandę visus atrakcijonus po du kartus ir ištaškę visus pinigus, grįžome prie staliuku. Rokas ir Karolina tyliai tarp pusavyje ginčijasi. Nusijuokiau. Ignas uždėjo ranką ant pečiu ir prispaudė mane arčiau savęs. 

- Kas yra? - nusišypsojau.

Ignas nusiėmė skrybėlę perbraukė ranka per plaukus ir vėl ją užsidėjęs prabilo: 

- Nieko, tiesiog nežinau ar ištvęrsiu dar vieną minutę prie jų, - galvos mostu parodė į besiginčijančią porą. 

- Dar neesu mačiusi Roko tiek daug besišypsančio.

- Jo, Karolina šauni, - linktelėjo jis, - bet kartais ji įžūli. Visgi ji Roko mergina, išmokau ją toleruoti. 

- O tu? Kur tavo mergina?

- Na man patiko viena mergina, bet ji buvo išmesta iš mano darbo. Visus pasimatymus atidėjom į ateitį.

Juokdamasi užsikišau plaukus už ausies.

- Ar ta mergina turi vardą?

- Manau jį žinai, - šyptelėjo, - panešk mane ant nugaros. 

- Argi ne tu turėtum mane nešti. Juk šiandien mano gimtadienis, - pasišaipiau. 

- Gerai, bet po to, - Ignas užšoko man ant nugaros ir kojomis apsivijo liemenį.

Jis sunkus, todėl pradėjo slysti žemyn mano nugara.

- Tu toks sunkus! O Dieve! - sukikenau.

Pamačiau Jokūbą einantį link mūsų. Jis vis dar nuliūdęs, rankos sukištos į kišenes.

- Ana, mes išvažiuojam, eime, - pervertė akis jis.

- Palauk, ką? - mano šypsena išbluko.

- Laikas važiuoti namo, - mostelėjo link stovėjimo aikštelės, - tavo mama atsiuntė mane čia, kad tave pakviesčiau.

- Žiūrėk, čia tas pats keistuolis, - sušnibždėjo Ignas.

Nežinau ar jis prisigėręs ar tiesiog vaidina. Nusijuokiau ir nuleidusi jį ant žemės pasakiau:

- Man jau reikia eiti. 

- Ką? Kodėl? Ar jis tavo tėtis nuo dabar? 

Jokūbas pavartė akis ir vėl žiūrėjo į mane.

- Um, ne, Ignai, jis tikrai ne mano tėtis.

- Tada neprivalai eiti. Ignoruok jį, - nusijuokė Ignas ir uždėjęs ranką man ant liemens prisitraukė arčiau, - tiesiog einam nuo jo. Duosiu tau dar skardinę alaus. 

Išsproginau akis ir greitai atsisukau į Jokūbą.

- Aš išgėriau tik vieną skardinę, nesakyk mamai.

- Tiesą sakant, Ana, man nerūpi. Atsisveikink tu tuo idijotu ir einam.

- Nebūk toks grubus, Jokūbai, - sumurmėjau, ir atsisukusi į Igną uždėjau rankas ant pečių, - šiandien buvo smagu, ačiū.

- Žinoma, - nusišypsojo jis.

- Už žirafą ir smagius atrakcijonus.

- Nėra už ką, - pasilenkęs prie manęs, paėmė mano smakrą į rankas, - ateik ryt į prekybos centrą.

- Sutarta 

- Su gimtadieniu, - pabučiavo man į žandą ir nusisukęs nuėjo tolyn.

Išraudau ir dar kartą padėkojusi atsisukau į Jokūbą. Jis jau ėjo link stovėjimo aikštelės.