The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

10 dalis

  Vėliau tą patį vakarą, kai buvau vonioje ir džiovinausi šlapius plaukus, mama įkišo galvą pro duris:

- Princese, mums reikia pasikalbėti.

Tą pačią sekundę pradėjau galvoti ką galėjau padaryti per 24 valandas, jog mama norėtu man skaityti pamokslą. Įdomu ar ji rado sūrelių poperėlius. Šūdas, žinojau, kad reikėjo juos išmesti. Giliai įkvėpiau, išjungiau džiovintuvą ir atsisukau į ją:

- Na, kas yra?

Mama pravėrė duris iki galo ir paėmusi plaukų šepetį man paliepė atsisėsti ant kėdės.

- Jau viskas paruošta vestuvėms, - pradėjo ji švelniai šukuodama plaukus.

- Šaunu. Dar trys mėnesiai ir jau būsi oficialiai ištekėjus, - atsidusau, - nauja pradžia, tiesa?

- Tiesa, - tyliai sukikeno, - Ana, aš jaučiuosi lyg būčiau laimingiausia moteris pasaulyje. Andrėjas nuostabus, tu su Jokūbu pradedi susibendrauti, ir... tu pradėsi naują mokyklą ir mes norėjom tau kai ką padaryti.

- Palauk, tai aš nieko blogo nepadariau?

- O ką turėjai padaryti, - paklausė mama nustojusi šukuoti plaukus.

- Nieko, - išraudau ir atsisukau į ją, - sakei, kad kažką man padarysi.

- Andrėjas tai patarė padaryti. Žinai, iš pradžių man nepatiko ta mintis, bet po to supratau, kad to nusipelnei, - linksėjo mama.

- Aišku.. O tai ką aš gausiu? - perverčiau akis.

Ji užkišo man plaukus už ausų, pasilenkusi pabučiavo į kaktą ir prabilo:

- Mes tau nupirksim mašiną.

Sarkastiškai nusijuokiau ir nustūmiau mamą į šoną.

- Nagi mama. Ką ištiktųjų gausiu? Telefoną? Ausines? Man tikrai labai jų reikia.

- Žinosiu, - pasakė, - bet mes rimtai tau nupirksim mašiną. Panašią kaip Jokūbo, nieko per daug išsišokančio. Galbūt tik dviejų durų?

Mama kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo. Aš nesiklausiau, nes bandžiau suvesti galus ir suprasti, kad gausiu mašiną!!! Mašinąąą! 

- Um, o kaip nupirksit mašiną? Juk vestuvės netoli. 

- Mes viskuo jau senai pasirūpinom. Galėsi prisivairuoti į valias.

- Mam, man tik 16.. Aš negalėsiu laikyti teisių dar keturis mėnesius.

- Žinau, štai kodėl turi pradėti mokytis vairuoti nuo dabar. 

Mano šypsena sugrįžo ir aš stipriai suspaudžiau mamą glėbyje.

- Tai geriausiais dalykas pasaulyje!

- Wow. Tai pirmas apkabinimas kurį gavau per visus metus, - juokėsi ji.

- Bet tu nejuokauji? Tikrai gausiu mašiną? - šokinėjau iš džiaugsmo.

Mama linktelėjo. 

- Matau, kad jau sužinojai naujieną.

Išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Andrėjas. 

- Naujieną? Tai stebuklas, - nubėgau prie jo ir apkabinau, - ačiū, ačiū, ačiū!

- Nėra už ką, Anastasija, - linksmai atsakė.

Atsitraukiau nuo jo šiek tiek susigėdusi.

- Kaip supratau, tau ir sąlyga tiko?

- Ką? - mano šypsena išbluko.

- Vilma, tu jai nepasakei? - pasimetė Andrėjas. 

Mama atsirėmė į duris.

- Žinau, kad turėsi išmokti vairuoti, - aiškino ji, o aš tik linksėjau, - mes pasitarėm ir nusprendėm jog tave mokys Jokūbas.

- Kąąąą?

- Jis vyresnis ir daugiau už tave patyręs.

- Mama, Jokūbas vienais metais už mane vyresnis...

- Turėtum būti dėkingesnė.

- Atsiprašau, ir ačiū už mašiną. Labos, - nuėjau į savo kambarį.  

Jau vidurnaktis, o aš negaliu užmigti. Guliu lovoje, žiūriu televizorių ir svajoju, kad Jokūbas pradėtų groti gitara, tada galėčiau vėl nueiti į jo kambarį. Perverčiau akis. Jis tikriausiai jau senai miega - pagalvojau. 

Atsiguliau ant šono ir stengiausi užmigti. Nieko. Atsidusau ir sugrįžau prie televizoriaus žiūrėjimo. Rodė kažkokią idijotę, kuri bandė iškepti kiaušinį ant saulės spindulių. Maistas. Štai ko man reikia. Maistas visiems padeda užmigti. Išlipau iš lovos ir išėjau į koridorių. Sustojau prie Jokūbo durų pažiūrėti ar jis miega. Šviesa sklido pro durų apačią, bet anaiptol - tylu. Nusliūkinau į virtuvę. 

Ant stalo radau nepabaigta picą, obuolį ir atidarytą Nutella. Nei vienas iš šių produktų manęs netraukė, tad nusprendžiau grįžti į lovą. Šį karta praeidama pro Jokūbo duris išgirdau, kaip jis tyliai juokėsi.Nieko nelaukusi atidariau duris ir MELDŽIAUSI, kad jis būtų apsirengęs. Mano maldas išklausė Dievas. Jokūbas sėdėjo ant lovos su pižama ir žiūrėjo kažką per telefoną. Jis manęs nepastebėjo, todėl atsikosėjau. 

- Tau viskas gerai? - pakėlė galvą Jokūbas. 

- Aha. Ką veiki?

- Žiūriu video. Kas yra? Negali užmigti? - mėlynos akys žiūrėjo į mane.

Papurčiau galvą ir atsirėmiau į duris.

- Nežinau kodėl. 

- Ateik čia, - pasakė Jokūbas padedamas telefoną ant stalo ir liepdamas man įjungti šviesą. 

Išjungiau šviesą, bet nepajudu iš vietos. Ar aš tikrai turėčiau būti Jokūbo lovoje, viena su juo ir dar be šviesų - pagalvojau. Jis pašaukė mane vardu ir nieko negalvojusi atsiguliau pas jį į lovą. Jo kaldra buvo tokia pat šilta kaip ir vakar. Mano kojos susilietė su Jokūbo ir jis atsisuko į mano pusę. Jokūbas ištraukė ranka iš po kaldros ir užkišo mano plaukus už ausies. Mano širdis ėjo iš proto. Džiaugiausi, kad kambaryje tamsu, nes mano veidas degė. Numečiau jo ranką ir nervingai paklausiau:

- Paseksi pasaką? 

- Ne šią naktį, - droviai šyptelėjo jis.

- Gal kitą kartą? 

- Žinoma, - Jokūbas atsigulė ant nugaros ir žiūrėjo į lubas, - girdėjau gausi mašiną. 

- Taip, - taip pat atsiguliau ant nugaros.

- O aš būsiu tavo mokytojas?

- Pasirodo tai buvo tavo idėja, - šypsojausi.

- Mano.

Tyla.

Po kelių minučių Jokūbas pašoko iš lovos ir atsisuko į mane:

- Einam pasivažinėti. 

Nelaukęs mano atsakymo jis nuėjo pasiimti batų. 

- Dabar juk vėlu, manęs mama neišleis, - nustebusi atsakiau.

- Jos nieks ir neklaus, - išsišiepė jis užsidėdamas juodą kepurę su bumbuliuku ant viršaus, - tai eini ar ne?