The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

17 dalis

  Prabudau viduryje nakties nuo šalčio. Pasitrinusi akis pažiūrėjau į laikrodį. Buvo 00:30. Norėjau pratęsti miegą bet išgirdau pilvo giedamą chorą. Aš nebeužmigsiu be maisto - pagalvojau. Išsiritau iš lovos, įsispyriau mėlynas šlepetes ir nulipau laiptais žemyn į virtuvę. Visos šviesos buvo užgesintos. Tad įnirtingai trenkiau per mygtuką, kad jas įjungčiau. 

Žiovaudama atsidariau šaldytuvą . Radau vakarykščio maisto, bet nusprendžiau pasiimti riešutų sviesto ir džemo - pasidaryti sumuštinį. Baigusi valgyti, sudėjau viską į vietas ir pradėjusi lipti laiptais pamačiau lauke žibančią šviesą.

- Mam? - surėkiau. 

Įsistebėjusi į šviesą supratau jog tai židinio žibirkštys..

- Andrėjau? 

Atsakymo negavau. Perverčiau akis. Žinoma, juk tie du idijotai pamiršo užgesinti židinį. Nuėjau prie terasos ir tyliai pravėriau duris. Tą sekundę išgirdau tyrą gitaros skambesį. Sustingau. Tai buvo Jokūbas. Jis gulėjo ant sofos prie židinio ir tyliai dainavo.

" I know that we just met

Maybe this is dumb

But it feel like there was something

From the moment that we touched"

Jokūbas nutilo, tada pasižiūrėjo į užrašų knygutę ir vėl uždainavo. Jo balsas toks pat "švarus", nuraminantis ir GRAŽUS. Priėjau šiek tiek arčiau durų. 

" Cause it's alright, it's alright

I wanna make you mine"

Jokūbas atsiduso ir atrėmė galvą į sofos atlošą. 

" Maybe I'm just a kid in love

Maybe I'm just a kid in love

Oh baby, 

If this is what it's like falling in love

Then I don't ever wanna grow up " 

Maža šypsena atsirado jo veide. Negaliu sustoti niuniuoti ir LABAI tikiuosi jog ši daina skirta ne jo slaptai merginai. Na, kitais žodžiais - prostitutei. Ew. Išleisdama atodūsį atrėmiau galvą į duris. Kodėl jo visos dainos turi būti tokios geros? Kodėl jo visos dainos turi būti apie JĄ? Kad ir kas ji bebūtų. Jokūbas nustojo groti ir aš pagavau jo akių kontaktą. ŠŪDAS! Atšokau nuo durų ir meldžiausi jog jis nieko nesakytų.

- Anastasija? 

Kelias minutes tylėjau. Stovėjau sukryžiavus pirštus ir vis dar tikėjausi, kad jis manęs "nepastebėjo".. Jokūbas atsistojo ir šyptelėjo.

- Nesislėpk, aš tave mačiau.

Nusivylusiai iškišau galvą pro duris.

- Kas sakė, kad aš slepiuosi?

- Tada ko lauki? Ateik.

Uždariau duris už savęs ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsisėdau šalia jo. Jokūbas žvilgtelėjo į mane:

- Turi priežastį kodėl mane šnipinėji?

- Nešnipinėjau, - perverčiau akis.

- Apsimesiu jog patikėjau, - pasilenkęs pagriebė užrašų knygutę ir pasikišo sau po koja. Nubedžiau žvilgsnį į obijektą.

- Vadinasi melavai.

- Ką?

- Melavai, - pakartojau.