The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

28 dalis

  - Taaaai, aš turiu mašiną, kurios negaliu vairuoti? – sarkastiškai pasityčiojau prieš atsisėsdama ant kėdės.

Pasiėmiau vakarykščio torto ir laukiau mamos atsakymo. 

- Aš taip nesakiau, Ana. Tu gali ją vairuoti, bet pirma turi apsilankyti vairavimo mokykloje ir atlikti kelis vairavimo testus, - pavargusiai atsiduso ji, - ir nevalgyk torto iš ryto. Skaudės pilvą. Pasidaryk normalių pusryčių. 

- Mam, man JAU 17, manau, kad mano pilvas pakęs kelis torto gabalėlius, - perverčiau akis.

- Žinai ką? Tu teisi, - papurtė galvą ji, - man nerūpi, juk tai tavo kūnas, daryk ką nori su juo. 

Dabar ganėtinai anksti tad mes vienintelės, kurios esame atsikėlusios. Vestuvės artėja greičiau ir greičiau, o mama elgiasi laisviau ir mažiau mane kontroliuoja nei paprastai. Atsipjoviau kitą gabalą torto ir atsistojusi užrikau:

- Aš nešuosi tortą į viršų, gerai? 

- Aha, o aš einu pažiūrėti televizoriaus į svetainę. 

- Okay.

Užlipau laiptais ir kai tik atidariau kambario duris, mano apyrankė nuslydo žemiau ant riešo. Stebėjau ją. Trys pakabukai susipynę. Praeitą naktį ilgai nemiegojau ir bandžiau išsiaiškinti apyrankės prasmę. Jokūbas ignoravo mane visą dieną, bet vakare vis tiek sugebėjo padovanoti dovaną. Atsidusau. Galbūt man reiktų eiti su juo pasikalbėti. Atidariau jo duris ir mano akys susitiko su jo. Jokūbas stovėjo prie lovos ir dėjosi daiktus į didelę juodą kuprinę. 

- Um, atsiprašau, nemaniau, kad esi atsikėlęs. 

- Na, aš esu. Ko tau reikia? – mirktelėjo jis ir grįžo prie kuprinės krovimo.

Uždariau duris už savęs ir atsirėmiau į jas. Iškėliau tortą į orą.

- Nori?

- Ne, dėkui, - šyptelėjo jis, - dabar 7 ryto. Per anksti valgyti tortą. 

Linktelėjau. Nuėjau prie jo lovos, atsisėdau ir padėjusi tortą ant stalo paklausiau:

- Tai nuo tavęs? – iškėliau ranką, ant kurios buvo apyrankė, į orą. 

Jokūbas žvilgtelėjo į apyrankę ir nervinga veido išraiška atsirado jo veide.

- Kodėl klausi? Tau patinka?

- Daugiau nei patinka, Jokūbai. Aš ją įsimylėjau, bet negaliu jos turėti.

- Ką? Kodėl ne? – sunerimo jis.

- Visų pirma, um, ji atrodo brangi, - atsikosėjau, - antra – ką aš pasakysiu mamai jeigu ji paklaus iš kur ją gavau. 

Apsisukdamas Jokūbas paėmė kepurę nuo stalo ir užsisegė kuprinę. 

- Sakyk jai ką nori, Anastasia. Kas pagalvotų, kad aš tau ją daviau. Turiu eiti. Nepamiršk uždaryti durų, kai išeisi iš kambario. 

- Kas tau užėjo? – pašokusi nuo lovos atsistojau prieš duris, - elgiesi lyg manęs nepažinotum. Mačiau kaip man uždėjai apyrankę ant rankos praeitą naktį. 

- Ką?

- Kas ką? – perverčiau akis, - apsimečiau, kad miegu. Nežinojau, kad man tai padovanosi. 

Jokūbas ilgą minutę žiūrėjo į mane, tada priėjo arčiau.

- Kas yra? – paklausiau.

- Man šiuo metu labai sunku.

- Kodėl?

- Nenoriu apie tai kalbėti. Atsiprašau už vakar. Turiu daug reikalų. 

- Matosi, - pasityčiojau.