The Stepbrother (LT verčiama) SUSTABDYTA

16 dalis

  Galų gale - mus išspyrė iš šokių klasės.. Mano mama visą kelią juokėsi kol aš žiūrėjau Jokūbo nuotraukas per iPadą. Kadangi mama nusprendė jog mes važiuosime su jos mašina, man teko susispaudus sėdėti gale su JOKŪBU. Jo kojos žiauriai ilgos. Jis atrėmęs savo kelį į manąjį. Jokūbas miega atrėmęs galvą į langą. Aš nusisuku nuo jo. 

Tikrai nenoriu jog jis mane užkluptų bežiūrint į jo nuotraukas. Susimasčiau kaip mielai jis atrodo visuose nuotraukose... Tuo pačiu metu šiek tiek susinervinau kiek daug jos prisifotografavo. Jo akys mėlynos, jo lūpos minkštos, mano pilvas bičių avilys. Išraudusi "užrakinau" iPadą. Jokūbas greitai bus mano įbrolis. Aš tikrai jo nevadinsiu mielu. Nei už ką. Likusią kelionės dalį klausiausi mamos ir Andrėjau pokalbio. Už pusvalandžio Andrėjas sustojo šalia prekybos centro. 

- Mums reikia nusipirkti malkų. Šioje parduotuvėje jos pigios. ( prekybos centruose dažnai būna mažos parduotuvės, kaip maisto ir panašiai :D ). Tą pačią sekundę išgirdusi jo žodžius, numečiau iPadą ant sėdynės, atsisegiau saugos diržą ir pradėjusi purtyti Jokūbą pasakiau Andrėjui:

- Mes su Jokūbu galime nupirkti.

- Nesuplėšyk jo marškinių, Ana. Jis pabus, - nusijuokęs padavė pinigus.

Susigėdusi nuleidau ranką.

- Sorry, man labai patinka parduotuvės, - vėl papurčiau Jokūbą, - pabusk pagaliau. Mes turime nupirkti malkų.

Akys lėtai atsimerkė.

- Ką?

- O Dieve, tiesiog išlipk iš mašinos, - atsidusau.

Jis pervertė akis ir išlipęs užtrenkė duris už savęs. 

- Ko čia taip skubini? - sumurmėjo.

- Šiaip, - patraukiau pečiais.

Pasitvarkiau plaukus ir meldžiau, kad pamatysiu Igną. Nemačiau jo apie dvi savaites. Tikiuosi jis nepyksta... Palaukiau kol Jokūbas paims krepšelį, o tada rodžiau kelią į parduotuvę paslapčia akimis ieškodama Igno. Jo niekur nesimatė. Atsisukau į Jokūbą. Jo plaukai susivėlę, o jo marškinėliai susiglamžę nuo mano tampymo. Tikiuosi jis nepastebėjo jog žiūrėjau į jį. 

- Žinai kur rasti malkas? - paklausiau.

- Galvojau, kad tu žinai kur. Ėjai kaip užvesta, - perbraukė per savo plaukus Jokūbas.

- Nežinau.

- Mhm.

- Pati susirasiu, - murmtelėjau.

- Whatever. 

Po 5 minučių ieškojimo vis tiek turėjau kažko paklausti kur jas rasti. Galvojau kokią rūšį pasiimti. Priėjęs Jokūbas pagriebė pirmą pasitaikiusi maišą ir pasuko kasos link. Jo kojos TOKIOS ilgos, jog man reikėjo bėgti paskui.

- Ei palauk, - surėkiau, - ne visi turi ilgas kojas.

Jokūbas mane ignoruoja, bet šiek tiek sulėtina.

- Negražiai elgiesi, - nutaisiau liūdną veidą.

- Whatever.  

  Pradėjau jį vadinti idijotu, bet staiga išgirdau kaip kažkas pašaukė mane vardu. Šypsodamasi atsisukau. Deja tai ne Ignas. Tai Rokas? Su raudonais plaukais! Jis galvos mostu liepė man ateiti. Pasukau jo pusėn, bet pajutau Jokūbo ranką ant liemens.

- Kas jis toks? Kur tu eini? - paklausė Jokūbas ir pakėlęs galvą piktai žiūrėjo į Roką. 

- Aš tuoj sugrįšiu, - numečiau jo ranką. 

- Tu jį iš vis pažįsti? 

- Žinoma, jis mano draugas. 

Aš niekada nešnekėjau su Roku. Žinau tik tiek, kad jis visada nuliūdęs tad aš nusprendžiau būti draugiška.

- Sveikas, matau nusidažei palaukus.

- Na ir? Ko tokia nustebusi, - rimtu veidu atsakė. 

Šauniai padirbėta, Ana. Mano šypsena išbluko.

- Tau tinka, - išlemenau.

Rokas pervertė akis.

- Ignas galvoja, kad tu jo nekenti. 

- Kąąą! - surėkiau per visą parduotuvę, - man buvo namų areštas todėl negalėjau susitikti.

- Na jis sa..., - nepabaigęs sakinio Rokas nusisuko į Jokūbas, tada vėl į mane, - kas tas mažvaikis, kuris į mane žiūri lyg žmonių nematęs? 

- Tai Jokūbas, - nusijuokiau.

- Tavo vaikinas? 

- Ew, ne. Tiesiog draugas.

- Tiesiog draugas? - pakėlė antakį Rokas, - visos taip sako.

- Aš rimtai, - perverčiau akis.

- Kad ir kas jis būtų, jis galvoja, kad aš tave " kabinu". 

- Neee, - greitai papurčiau galvą, - jis piktas, nes aš jį prikėliau iš saldaus miego. 

- Stebėk, - pasakė Rokas pasilenkęs prie manęs, - nusijuok ir apsimesk, kad aš pasakiau juokingiausią dalyką pasaulyje.

Nesupratau ko jis siekią, bet dariau kaip buvo pasakyta. Rokas pamerkė akį ir mes abu atsisukom pažiūrėti į Jokūbą, kuris jau ėjo link mūsų.

- Bus linksma, - tyliai nusijuokė Rokas ir uždėjo ranką man ant peties.

- Ana, einam, - priartėjęs pasakė Jokūbas, - mes jau važiuojam.

- Kur taip skubi? - šyptelėjo Rokas.

- Aš tave pažįstu?

- Nope, - nusijuokė jis nustebindamas mane, nes aš pirmą kartą matau jo šypsena, - atiduodu tau merginą. Jos visos dėl manęs pametusios galvas.

- Ačiū, - sarkastiškai atkirto Jokūbas, tada žvilgtelėjo į mane, - tu jau baigei? Galim eit? 

Linktelėjau galvą.

- Pasakyk Ignui, kad man buvo namų areštas, ok?  

Nauja dalis!:))) 

Vote ^^