Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Vienuoliktoji Dalis

Meilės kupinas žvilgsnis
<Nikas>
- Kaip ji? – paklausiau slaugės išeinančios iš Torės palatos.

Keturiese sedėjome ligoninės koridoriuje. Atvežėm čia Torę prieš daug valandų. Mums niekas nesako kas su ją ir kaip ji jaučiasi.

- Būsena stabili. Ji negavo didelių sužeidimų, - atsakė šyptelėjusi slaugė, - jūsų draugei viskas bus gerai.

- Ačiū Dievui, - atsiduso Leila. Visą tą laiką, kol esame čia ji verkė. Suprantu ją, jos su Tore labai artimos.

- Kokie pas ją sužeidimai? – paklausė Taileris.

- Jos galva praskelta, bet didelio smegenų sutrykimo nėra, - ramiai atsakė slaugė. Atsisukau į Niall. Jis sedėjo nuleidęs galvą ir užsidengęs veidą delnais.
- kada galėsime ją pamatyti? - sumurmėjau.

- Ji be samonės. Už poros valandų galėsite užeiti, o dabar jai reikia poilsio, - pasakė slaugė, - siūlau jums nelaukti, o atvežti jos daiktus.

Ligoninėje ji gulės pora savaičių, todėl jai reikia jos daiktų.

Taileris linktelėjo.
- Mes nuvažiuosim. Ačiū, jums, - jis nusišypsojo slaugei ir ta pasišalino, - manau neverta čia sedėti visą tą laiką. Nuvažiuokim namo, paimsim jos daiktus ir po poros valandų grįšime.

- Gerai, - sutiko Leila.

- Liksiu čia, - ramiai pasakiau.

Taileris, Leila ir Niall pakėlė į mane akis.

- Tau nėra tikslo čia likti, jos būsena stabili, ji miega, tu pavargęs. Mes atvažiuosime čia vėliau, - pasiūlė Taileris.

- Aš pasakiau, kad niekur neisiu, - nuleidau galvą nenorėdamas žiūrėti į draugų akis,- nors būsena ir stabili, bet ji betkada gali pasikeisti. Neatleisiu sau, jeigu su ją kažkas atsitiks. Ji ir tai guli čia per mane. Aš negaliu jos palikti.

Pakėliau galvą, kai brolis uždėjo ranką man ant peties. Leila šypsojosi, akyse rinkosi ašaros.

- Brolau, ne tu dėl to kaltas, - tyliai pasakė Taileris.

- Jis teisus, - po ilgo tylėjimo prisijungė ir Niall, - kaltas aš. Tai aš ją pastūmiau.

Niall žvilgsnis buvo tusčias. Jis sėdėjo perbalusiu veidu.

- Abu kalti, - gūžtelėjau ir Niall menkai šyptelėjo, - liksim čia ir lauksim jūsų sugrįžtant.

- Abu liekat? – paklausė Taileris.

- Taip, - atsakė Niall ir pažiūrėjo į mane, - abu.

Leila apkabino mane ir Niall.
- Jai viskas bus gerai, - sumurmėjo tyliai kūkčiodama.

Aš linktelėjau. Taileris nusišypsojo mums su Niall.

- Greit grįšim, - pasakė ir apkabinęs Leilą nusvedė ją išėjimo link.

Tylėdami stebėjom juos išeinant. Kai jie dingo už koridoriaus posūkio susižvalgėme su Niall. Jis atsisėdo ant suoliuko prie manęs.
Nužvelgiau tuščią koridorių. Jame nėra nė vieno žmogaus išskyrus mudu su Niall.

Gretimose palatose girdėjosi tylūs pokalbiai. Tik Torės palatoje to nebuvo. Vienintelis garsas sklindantis iš jos buvo tylus aparatų pypsėjimas.

Užsidengiau veidą delnais. Nekenčiu savęs. Norėjau apsaugoti Torę, o padariau dar blogiau. Pasukau galvą į Niall. Jis sedėjo nuleidęs galvą ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į grindis. Neiškenčiau tylos.

- Kas įvyko tarp jūsų vonioje? – paklausiau Niall.
  Jis išsitiesė ir pasimuistė ant kieto ligoninės suoliuko. Jo veidas atrodė nekaip nuo mano smūgių. Lūpa praskelta, kakta taip pat. Po akim neryški melynė. Jaučiu atrodau ne ka geriau.

- Susipykom, - tyliai atsakė.

- Tą supratau, - menkai nusijuokiau bandydamas praskaidrinti nuotaiką ir sau, ir jam.

- Ji juk tau viską papasakojo, kodėl klausi? – Niall atsisuko į mane. Aš kiek sutrikęs pažvelgiau į jį.

- Ji man nieko nepasakojo, - patikinau.

- Argi? – Niall suraukė antakius.

- Taip, - tariau, - o kodėl turėtų sakyti?

- Na, - pasakė ir trumpam nutilo, - jūs kalbėjotes vonioje, po to, kai išėjau iš ten.

- Kalbėjomes, bet ji man nieko nepasakojo, - pasakiau ir sulaukiau klausiamo Niall žvilgsnio, - aš jos nieko ir neklausiau.

- Galvojau, kad ji tau viską papasakojo, dėl to ir pradėjai mane mušt, - jis kiek šyptelėjo prisimindamas mūsų ginčą.

- Ne. Mes tiesiog kalbėjomes. Nepešiau iš jos jūsų pokalbio. Tiesiog pasakojau jai keistas istorijas. Išgalvotas ir tikras. Kėliau jai nuotaiką, - atsakiau.

- Tai štai kodėl išėjot besišypsodami, - pasakė Niall susimąstes. Aš linktelėjau.

- Koks aš idiotas, - jis sumurmėjo ir perbraukė ranka per plaukus.

- Mušiau aš tave ne dėl mūsų pokalbio, o dėl to, kaip ją pavadinai, - trumpai atsakiau.

- Aš ją taip pavadinau, nes galvojau, kad jūs su ją pasibučiavot ar kažkas panašaus, - atsakė.

- Mes tiesiog kalbėjom.

Tarp mūsų stojo tylą. Niall galvojo, o aš laukiau, kol kažką pasakys.

- Tu ją myli? – pertraukiau tylą užduodamas Niall klausimą. Jis sustingo.

- Mylėjau, - trumpai atsakė ir kiek patylėjęs pridūrė, - ir vis dar myliu, bet sugadinau viską, - jis atsiduso, - dabar ji tavo. Iš jūsų išeis puiki pora.

Sutrikau nuo jo žodžių. Atsisukau į jį. Jis menkai šypsojosi.
- Kokia iš mūsų pora, nekalbėk juokų, - atsakiau ir dirbtinai nusijuokiau. Niall veidas buvo rimtas.

- Čia ne juokai, - ramiai atsakė, - jūs laimingi, kai tyčiojatės vienas iš kito. Jūs amžinai juokaujat. Tądien, kai buvom paludimyje jūs bėgiojot, taškėtes vandeniu, juokėtės ir tiesiog džiaugėtės akimirkomis praleistomis kartu. Miegojot prigludę vienas prie kito, kai žiūrėjom filmą. Torė domisi tavimi, - jis nutilo.

- Iš ko sprendi, kad ją dominu? – paklausiau ir sulaukiau liūdno Niall žvilgsnio, jis menkai šypsojosi, nors akysė matėsi skausmas ir našta.

- Ji žiūri į tave taip, kaip kažkada žiūrėjo į mane.

A. Ž. Retai keliu dalis, nes mano galva užimta visiškai kitais dalykais. Daug visko vyksta mano gyvenime ir aš labai gailiuosi, kad skiriu jums mažokai dėmesio, bet iš jūsų jo taip pat nesulaukiu...