Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Penkioliktoji Dalis

BŪTINAI PASKAITOM INFO PO DALIMI. TAI LABAI, LAAAAABAI SVARBU!

<Torė>

- Taigi, Anselis Adamsas, tai garsus Amerikos fotografas ir gamtosaugininkas, išgarsėjęs savo juodai-baltų, Kalifornijoje esančio Yosemite slėnio, nuotraukų dėka.

Dėstytojui Smith aiškinant paskaitos temą sedėjau įrėmusi akis į pirmoje eilėje sėdinčios Tabitos nugarą. Įdomu, ar ji taip ir neprisiminė, dėl ko tada tuolete prarado samonę? Mes su ja beveik nesikalbėjome po to įvykio. Tik persimetėm vos keliais žodžiais ir tai nuostabu, nes Tabita kaip ir seniau, begalo mane erzina.

- Kad tave kur, - sumurmėjo greta sėdintis Paulius.

Visą paskaitą pasidėjęs mobilųjį po suolu jis žaidė Mario Kart. Kelis kartus vis bandydamas pereiti sunkų lygį.

- Pabandyk pačiame lenktynės gale pasiimti pagreitinimą, - patariau.

Paulius susiraukės pažvelgė į mane ir perverė klausiamu žvilgsniu.

- Kažkada teko žaisti, - gūžtelėjau pečiais ir Paulius vėl įsitraukė į žaidimą.

Po to, kaip jis susipažino su Leila, Niku ir Taileriu universitete mes dažniau matomės ir bendraujam. Turime keturias bendras fotografijos paskaitas, dėl to gan dažnai leidžiame laiką kartu.

- Anselis Adamsas, kartu su Fredu Archeriu išrado zonų sistemą, kuri leidžia nustatyti optimalių ekspozicijos ir juostelės ryškinimo parametrų santykį, - įsijautęs ponas Smith gestikuliuodamas pasakojo apie vieną mano mėgstamiausių fotografų, bet visą šią informaciją apie jį jau esu skaičiusi internete.

- Kada išvyksti pas motiną? – žaisdamas paklausė Paulius.

Pasakojau jam, kad skrisiu į mamos vestuves. Atgal į Kaliforniją.

- Manau, kad ateinantį savaitgalį, - atsakiau.

- Velnias, - Paulius tyliai kirto telefonu per suolą, - išsikrovė.

Tyliai nusijuokiau. Jis pasidėjo mobilųjį į kišenę ir stebėdamas dėstytoją pradėjo manęs klausinėti :

- Taip greitai? Galvojau, kad vyksi kiek vėliau, - tarė neatitraukdamas akių nuo pono Smith, - praleisi paskutines futbolo rungtynes.

Pati tai puikiai žinau ir tuo visiškai nesidžiaugiu. Nuoširdžiai noriu pažiūrėti, kaip Paulius su Niall žais, bet dėja negaliu. Tiesiog negaliu.

Į kabineto duris kažkas pasibeldė ir visi nukreipė akis į tą pusė. Mes su Pauliumi taip pat. Durims prasivėrus juose išdygo direktorius Franklinas ir nužiūrėjo visą auditoriją, vėliau vienu rankos mostu parodė ponui Smith ateiti ir jie kartu dingo už kabineto durų.

- Regis, kad tai paskaitos pabaiga, - tarstelėjo Paulius.

- Vis vien liko vos dvidešimt minučių, - patraukiau pečiais ir sužiūrau į savo dešinį riešą. Tatuiruotė puikuojasi ant mano rankos jau kelias dienas, o aš niekaip negaliu atsidžiaugti. Netvarkinga, bet man begalo patinkanti Niko rašysena įamžinta į mano odą atrodo tiesiog nuostabiai.

Kabinete greitai susidarė šurmulys ir visi mūsų grupiokai sukinėjosi savo vietuose ir bendravo su šalimais sėdinčiais. Paulius išsitraukė telefoną ir pabandė jį įjungti, bet tas neparodė jokių gyvybės ženklų.

- Duosi savo? Noriu pažaisti, – Paulius nustatė šuniuko akis ir aš nusijuokusi pasikėliau kuprinę ant stalo, kad galėčiau išsitraukti joje gulintį telefoną.

- Tu geriausia, - šyptelėjo Paulius, kai padaviau jam savo mobilųjį, - čia slaptažodis.

Sumaigiau telefono atrakinimo kodą ir ištiesiau jį Pauliui. Kaip tik tuo metu kabineto durys vėl prasivėrė. Pro jas iškišdamas galvą ponas Smith nužiūrėjo visus studentus. Visi kaip mat nutilo. Dėstytojo akys sustojo ties manimi laikančia mobilųjį delne.