Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dešimtoji Dalis

<Torė>

Pramerkiau akis ir nusišypsojau. Ramus šeštadienio rytas. Mintis užplūdo vakar dienos prisiminimai apie Adamą. Vien mintis, kad jis miega savo bute, už sienos, kėlė šypseną. Nejau pasaulyje būna tokie sutapimai?

Atsikėliau iš lovos ir nupėdinau į vonią. Pirmas reikalas, kurį padariau, tai pasižiūrėjau į save. Atrodau kaip niekad laiminga. Nepalyginti su tuo, kaip atrodžiau išvažiavusi iš Niujorko. Palikdama Niką. Vyptelėjau pati sau ir pataršiau rudus plaukus. Gal verta vėl nusikirpti? Tik šįkart trumpiau.

Pasimiaiviusi prieš veidrodį išsivaliau dantis ir išsiploviau veidą. Perbraukiau šepečiu per plaukus ir vėl nusivaipiau sau veidrodyje. Patraukiau iš vonios atgal į miegamajį. Užsidėjau tamsius džinsus ir platų džemperį su gobtuvu. Džemperis dengė mano klubus ir man tai patiko. Dievinu didelius rūbus.

Virtuvėje pasirausiau šaldytuve ir radau kelis kiaušinius, sūrį, saliami dešrą ir papriką. Nusprendžiau iš viso to pagaminti kiaušinienę. Sudaužiau kiaušinius tiesiai į keptuvę, iškeliau dešrą, pabasčiau sūriu ir paprika. Paruošta.

Per telefoną pasileidau Bon Jovi – It's my life ir tyliai dainuodama sėdau prie pusryčiu stalo užsivirdama sau arbatos.

Man beveik suvalgant pusę patiekalo pasigirdo skambutis į duris. Ilgai nemąstydama nupėdinau prie durų ir atrakinau jas. Mane pasitiko plati Adamo šypsena. Pati nenorėdama jam išsišiepiau.

- Labas rytas, kaimyne, - pasisveikino. Nusijuokiau.

- Sveikas, užeik, - pasitraukiau nuo durų leisdama jam užeiti.

Adamas nieko nelaukdamas užėjo vidun. Užrakinau duris ir atsisukau į jį. Adamas atrodė kaip tikras vaikinas prabudęs šeštadienio rytą. Jis vilkėjo pilkas treningines kelnes, baltus marškinėlius. Jis buvo įsispiręs į namines šlepetes. Šviesūs, nesušukuoti plaukai mielai styrojo į visas puses. Atrodo šiek tiek apsimiegojęs. Ant liemens buvo pasirišęs miltuotą prijuostę. Ant skuosto taip pat, kur nekur matėsi miltai.

Jis droviai nupėdino per butą. Ranka parodžiau eiti į virtuvę ir abu nuėjome ten. Atsisėdau prie stalo, priešais savo nebaigtus pusryčius.

- Tu valgei, atleisk, kad trugdau, - jis akimis stebėjo mano lėkštę su kiaušiniene.

- Netrugdai, - tariau ir jis šiek tiek atsipalaidavo, - kuo galiu padėti?

Adamas atsisėdo priešais mane prie stalo.

- Gal arbatos? – paklausiau.

Jis mielai papurtė galvą.

- Ne, jau spėjau atsigerti kavos.

Linktelėjau. Pasigavau kiaušinį ant šakutės ir įsidėjau į burną. Adamas vos ne varvindamas seilę stebėjo, kaip valgau. Nuo jo žvilgsnio vos nepaspringau.

- Ar tu alkanas? – nusijuokiau.

Jis nuleido galvą.

- Noriu pasakyt, kad ne, bet negaliu meluoti mylimai kaimynei.

Mylimai.

- Dar turiu kaiušinienės, - parodžiau į keptuvę, kurioje dar liko maisto.

Adamas papurtė galvą.

- Atėjau ne tam, kad mane maitintum, - jis sukikeno, - bandžiau gaminti pats. Bet kaip matai.

Jis patampė miltuotą prijuostę. Nusišypsojau.

- Šiaip moku gaminti, - tarė, - bet šiandien nusprendžiau pagaminti kažką įpatingo.

- Aš suintriguota, - nusijuokiau, - kas tas kažką įpatingo?