Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Trečioji Dalis

<Torė>

Gulėdama ant nuogos Niko krūtinės, girdėjau, kaip ritmingai plaka jo širdis. Jaučiau, kaip jam kvėpuojant, kilnojasi jo tvirta krūtinė, o kartu su ją ir mano galva. Klausydama jo širdies plakimo, jaučiausi kaip niekad gyva. Jaučiausi savimi, savo vietoje.

Taip turi būti visada. Bet gyvenimas ne toks, jis daug sudėtingesnis.
- Nė negali įsivaizduoti, kaip seniai norėjau tai pajausti, - prislopintu balsu tarė Nikas.

- Kalbi apie tai, ką katik veikėm? – kilstelėjau antakį. Žinojau, kad jis to nemato, bet taip buvau savimi.

Mano galva pasikilnojo kartu su jo krūtine, tuo metu, kol jis juokėsi.

- Ne, visai ne, - jo pirštai pradėjo vedžioti skritulius ant mano peties, - kalbu apie tai. Apie mus. Norėjau pajausti tave, tavo lūpas, švelnumą. Tą jausmą, kai guli šalia ir tarsi priklausai tik man.

- Net būdama čia aš nepriklausau tau, - tariau tyliai ir suabejojau, ar tikiu tuo.

Niko pirštai trumpam sustojo, po kelių sekundžių pasileido paišyti nematomus ornamentus.

- Gaila, - sumurmėjo, - bet juk pati to nori.

- Ko? – nesupratau ir pakėliau galvą nuo jo.

Slėpdama savo nuogas krūtis uždengiau jas antklode ir atsisėdau ant lovos pasukdama galvą tiesiai į Niką.

- Nori priklausyti man, - tarė, - neturiu omeny, kad priklausyti, kaip vergė, bet kalbu apie mūsų santykius. Manau, kad nori vadintis mano mergina ir nori, kad mudu būtumėm priklausomi vienas nuo kito, nors manau, kad jau tokie esame.

Jis buvo teisus. Skaudžiai tai žinojau, kad kiekvienas jo pasakytas žodis buvo visiška tiesa, kuriuos vis niekaip negaliu pripažinti, kurią sunku pripažinti.

- Esame, - tariau žiūrėdama tiesiai į jo smaragdines akis, žvelgiau taip, kad jis matytų, kad sakau tiesą.

Jis tą pamatė, suprato mane vien tik iš žvilgsnio. Nikas staigiu judesiu suėmė mano smakrą ir labai švelniai pabučiavo, vos vos jaučiau jo lūpas, bet man to užteko.

- Tuomet kodėl mes vaidinam? – jis priglaudė savo kaktą prie manosios. Jo balsas buvo kimus, vyriškas ir toks žinomas, - kodėl slepiam jausmus vienas nuo kito? Kodėl taip darom?

Jo kakta priglausta prie manosios vertė mane užsimerkti. Pasiglemžti į šią nuostabią akimirką.

- Nes negalim kitaip, - liūdnai sumurmėjau. Skaudi tiesa rėžė iš vidaus, skaudėjo, - negalim dabar tiesiog viską pamiršti, padaryti vaizdą, kad visus tuos metus viskas buvo gerai. Tiesiog negalime, supranti? Mums abiems reikia laiko.

Jis stipriai užmerkė akis ir atitraukė savo kaktą nuo manosios. Žvelgiau į jo veidą ir jaučiau, kaip stipriai jį skaudinu.

- Mano gyvenime dabar per daug rūpesčių. Mamos vėstuvės, broliai, Kelemas, mokslai, - suėmiau delnais jo veidą. Antklodė nusirito apnuogindama krūtis, man nerūpėjo. Šią minutę, nerūpėjo visiškai niekas. Tik liūdnas, žaliaakis vaikinas, - suprask mane, Nikai, juk visad suprasdavai.

Jis atsimerkė. Žalios akys sužibo ir jis linktelėjo man. Stipriai apsikabinau vaikiną. Mudu susiglaudėme kaip niekad stipriai. Nuogi kūnai susiliejo į vieną ir pildė vienas kitą jausmais, kurių srauto sustabdyti buvo neįmanoma.

- Aš lauksiu, - vos girdimai sumurmėjo ir dar labiau jį suspaudžiau, - lauksiu tiek, kiek reikia, iki tol, kol būsi pasiruošusi.