Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Dvidešimtoji dalis

  Draugai su privalumais

<Torė>

  Važiavome su Niku į užkandinę. Lauke kaip visad puikus oras. Važiavom per Los Angelą, visur mieste vaiksčiojo žmonės. Matėsi, kad daug turistų, nes įprastas Kalifornijos gyventojas nešokinėja pamatydamas mieste palmės ir nesifotografuoja su jom.

- Įdomu, ko iš tavęs nori tas Loganas? – mąstė Nikas. Jis įdėmiai stebėjo kelią.

- Nežinau, užkandinė turėtų atsidaryti dar negreitai, - gūžtelėjau, - gal šiaip pasiilgo manęs.

- Pasiilgo? – paklausė nustębusiu balsu, - kodėl jis turėtų tavęs pasiilgti?

Patylėjau kol sumąsčiau, kaip paerzinti Niką.
- Mudu draugai su privalumais, o mes nesimatėm visą mėnesį, tai gal ir pasiilgo, - pasakiau ir nusigręžiau į langą, kad neprasijuokčiau.

  Nikas žiūrėjo į mane pravira burna. Pamiršo stebėti kelią. Nesusilaikiau ir pratrūkau juoktis. Dabar jis žiūrėjo į mane, kaip į idiotę.

- Aš gi juokauju, - springau iš juoko.

- Nedaryk taip, - paprašė Nikas ir nereikšmingai šyptelėjo.
Prisimerkiau.
- O kas, jeigu Loganas ir būtų mano draugas su privalumais, koks tau skirtumas? – paklausiau norėdama dar labiau jį paerzinti ir kelis kart kilstelėjau antakius.

- Tada nebūtum šįryt prabudusi su manimi vienoje lovoje, - pasakė ir išsišiepė.

  Susiraukiau prisimindama nakties nuotykius. Pripažįstu, šį kartą laimėjo jis.

- Ir kalbant apie tai, - pradėjo, - kas dabar?
Vengiau šitos temos.

- O kas dabar? – pakartojau jo klausimą darydama vaizdą, kad nesuvokiu prie ko jis vęda. Nikas pavartė akis.

- Draugystės ribą mes jau akivaizdžiai peržengėm, - jis sustojo šviesoforui užsidegant raudona spalva ir atsisuko į mane, - turim kažką daryti.

- O gal nereikia? – pabandžiau, - ta prasme, kam kažką keisti?

- Na, - užsidegė žalia ir mes vėl pajudėjom iš vietos, - kadangi jau mačiau tave be rūbų, - pavarčiau akis, - ir bučiavau tave, ir mes su tavim permiegojom. Tiesiog dabar aš negalėsiu ilgai išbūti be tavęs, - privažiavome užkandinę. Jis sustabdė automobilį, nelipom iš jo. Nikas tęsė, - kaip nekeista, bet tu tapai man savotišku narkotiku. Man reikia, kad būtum šalia.

  Sedėjome mašinoje, parkinge prie užkandinės. Nikas žvelgė man tiesiai į akis ir kalbėjo visiškai ramiai. Sedėjau sustingusi, per kūną perėjo širpuliukai.

- Ar tu dabar prisipažįsti man meilėje? – pasitikslinau.
Nikas gūžtelėjo, neatitraukė nuo manęs akių.
- Nemoku to daryti, bet manau, jog apie meilę dar aksti kalbėti. Bet simpatija ar susidomėjimas tikrai yra, - jis kalbėjo visiškai ramiu tonu. 

- Tai kaip? – paklausė, - Tore Springs, ar norėtumėte tapti šio idioto daugiau nei draugė? – jis pirštu bakstelėjo sau į pilvą.
  Sedėjau sustingusi. Nejau Nikas pasiūlė man būti jo mergina? Viduje pajaučiau, kad tikrai žinau atsakymą.

- Turi galvoje, kad nori miegoti su manim, bučiuotis, bet tau nereikia santykių? - nusijuokiau. Jo veide šmestelėjo smagi šypsena.

- Kažkas tokio, - tarė ir patraukė pečiais.

- Ši idiotė, - bakstelėjau save pirštu taip, kaip tai padarė jis, - sutinka tapti šio idioto daugiau nei drauge.
Dabar bakstelėjau jį. Nikas išsišiepė ir staigiai prisitraukęs pabučiavo mane.