Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Trečioji Dalis

<Nikas>

Pasibaigus žaidimui aš, Taileris, Leila, Niall ir vaikinas, kuris mus šiandien pavežėjo iki stadiono – Paulius, ėjome pro stadiono vartus. Žmonių buvo sausakimša. Paibaigus žaidimui visi žiūrovai traukė į skirtingas puses. Kažkas ėjo namo, kažkas pas draugus, kiti ėjo į barus ir panašiai. Niall komanda šį žaidimą pralaimėjo, bet mūsų nedidelė kompanija nelabai pergyveno dėl to. Visi penki puikiai žinojom, kad šiandieniniam žaidime dalyvavo silpni ir vidutiniai komandos nariai, o stipresni žaidėjai tokie kaip Paulius, Niall ir kiti kai kurie jų komandos nariai žais kituose žaidimuose, kur tikrai iškovos pergalę.

- Taip gaila to vaikino, kuris gaudydamas kamuolį parkrito ir susižeidė koją, - kalbėjo Leila. Ėjome link netoliese esančios kavinės. Visi buvom išalkę ir ruošemės užkąsti.

- Jis priešingos komandos narys, - šyptelėjo Paulius, - neturėtum labai stresuoti dėl jo.

- Aš ir nestresuoju, - gūžtelėjo Leila ir tuo metu į ją atsitrenkė kažkoks vaikas ir raustelėjęs nubėgo toliau, - tiesiog gauti traumą pirmame žaidime nėra labai faina.

- Ko gero, - sutiko Niall.

Žvalgiausi po stadioną ir stebėjau žmones. Daug kas ėjo nusivylęs, bet dauguma buvo nusiteikę taip pat, kaip ir mes. Jie tikėjo, kad kituose žaidimuose tikrai laimėsim. Staiga mano akis patraukė pažystamas veidas ir aš kaip mat sustojau. Leila, Taileris, Niall ir Paulius paėję kelis žingsnius irgi sustojo ir atsigręžė į mane. Leila nervingai apsidairė ir sužiuro į tą pusę, kur žiūrėjau aš. Ji pribėgo prie manęs ir timptelėjo už rankos.

- Kas yra? – paklausė. Tylėjau ir stebėjau tolumoje stovinčia merginą, - Nikai, ar ten Torė?

Susijaudinusi Leila pakėlė balsą. Nurijau seiles. Niall, Taileris ir Paulius taip pat priėjo prie manęs.

- Nagi, Nikai, netylėk, - šūktelėjo Leila, - ji mano draugė. Ar matai ją?

Tolumoje stovinti rudaplaukė dingo man iš akiračio. Atsisukau į Leilą, kuri stiebėsi bandydama kažką pamatyti.

- Ne, tiesiog pasirodė, kad pamačiau vaikiną iš universiteto, bet tai buvo ne jis, - sumelavau ir akimis ieškojau rudaplaukės.

- Tikrai? – paklausė Leila, - Nikai, jeigu man meluoji....

- Nemeluoju, tikrai, - šyptelėjau jai.

- Noriu į tuoletą, - sumaliau, - iki namų nedakentėsiu, verčiau nueisiu čia. Ten tikrai bus eilė, tai nelaukit manęs, eikit pietauti. Greitai ateisiu.

- Rasi mus? – paklausė Paulius, - tu nebuvai Sietle, gali pasiklysti.

- Kaip nors susitvarkysiu, - šyptelėjau Pauliui, - aš ne mažas, be to, turiu mobilų. Nepasiklysiu.

- Kaip pasakysi, - tarė Niall ir jis kartu su Taileriu ir Paulium nužingsniavo. Leila kiek pastovėjusi gręžė mane žvilgsniu ir apsisukusi išėjo paskui vaikinus.

Įsitikinęs, kad jie nuėjo moviau iš vietos ir nubėjau į tą pusę, kur tika mačiau Torę. Bėgau per minią ir galvojau apie Leilą. Nenorėjau jai sakyti, kad mačiau Torę, nes nesu tuo tikras. Bėgau kaip pašėlęs ir stumdžiau žmones. Visi raukėsi ir keikėsi, o aš tik jiems nusišypsodavau ir bėgau toliau. Taip lakstydamas pagaliau pastebėjau merginą rudais plaukais. Sustojau. Torė kalbėjo su maisto pardavėja. Jos apie kažką šnekučiavosi. Torė nusijuokė. Man perverė širdį. Taip seniai negirdėjau jos mielo juoko ir tos visad pazityvios šypsenos. Nelaukiau, kol vėl pamesiu ją iš akiračio. Lėtai priėjau jai už nugaros ir vos vos paliečiau jos petį. Mergina kaip mat atsisuko. Jos akys lėtai išsipletė, juose matyt nuostaba ir šioks toks išgąstis. Susiprotėjusi ji greitai nusuko veidą.